Kamilė Lukauskytė
Pasauliui šylant, vienoje Šiaurės Atlanto vietoje vyksta, regis, visiškai priešingas procesas. Į pietus nuo Grenlandijos ir Islandijos plyti didžiulis vandens plotas, kuris ilgalaikėje perspektyvoje šyla gerokai lėčiau už aplinkines teritorijas, o pagal kai kuriuos duomenų rinkinius net vėsta.
Šis reiškinys jau seniai glumina klimato mokslininkus, tačiau nauji tyrimai pateikia vis daugiau užuominų, kas gali vykti.
Ir atsakymas svarbus ne vien okeanografams.
Mokslininkai šį vadinamąjį Šiaurės Atlanto „šaltąjį lopą“ sieja su pokyčiais milžiniškoje vandenyno srovių sistemoje – Atlanto meridianinėje apvirtimo cirkuliacijoje, arba AMOC. Jei ši sistema ateityje smarkiai susilpnėtų, pasekmes galėtų pajusti ir Europa.
Vandenynas šyla, o viena vieta elgiasi kitaip
Šiaurės Atlante esanti anomalija iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksaliai.
Didėjant pasaulinei temperatūrai, šyla ir vandenynai. Tačiau teritorija į pietus nuo Grenlandijos iš bendro vaizdo išsiskiria.
Mokslinėje literatūroje ji vadinama „warming hole“ arba „cold blob“ – savotiška šaltąja dėme.
Naujausi tyrimai rodo, kad svarbi šio reiškinio priežastis gali būti pasikeitęs šilumos transportavimas vandenyne. Tyrėjų vertinimu, stebimas temperatūros modelis atitinka scenarijų, kurio būtų galima tikėtis silpnėjant AMOC.
Po Atlantu veikia milžiniškas „konvejeris“
AMOC galima įsivaizduoti kaip milžinišką vandenyno konvejerį.
Šiltas ir sūrus vanduo Atlanto paviršiumi juda iš tropinių regionų į šiaurę. Pasiekęs šaltesnius regionus jis atvėsta, tampa tankesnis ir grimzta gilyn.
Tuomet giluminės srovės vandenį gabena atgal į pietus.
Šis procesas padeda pernešti milžinišką kiekį šilumos ir yra viena priežasčių, kodėl Vakarų bei Šiaurės Europos klimatas yra švelnesnis nei panašiose platumose esančių kitų pasaulio regionų.
Problema ta, kad šiam mechanizmui svarbus vandens tankis, o jį veikia temperatūra ir druskingumas.
Grenlandijos tirpsmo vanduo gali keisti sistemą
Šylant klimatui Grenlandijos ledo danga tirpsta ir į Šiaurės Atlantą patenka daugiau gėlo vandens.
Gėlas vanduo yra mažiau sūrus, todėl keičiasi paviršinio vandens tankis. Teoriškai tai gali apsunkinti procesą, kurio metu atvėsęs vanduo grimzta į gelmes ir palaiko didžiąją Atlanto cirkuliaciją.
Prie šių pokyčių prisideda ir didėjantis kritulių kiekis bei kiti klimato sistemos procesai.
Būtent todėl mokslininkai jau ne vienus metus tiria, ar AMOC silpnėja ir kaip greitai šis procesas galėtų vykti.
Kas nutiktų Europai?
Čia prasideda labiausiai neraminanti istorijos dalis.
Jeigu AMOC smarkiai susilpnėtų arba pasiektų lūžio tašką, į Šiaurės Atlantą būtų transportuojama mažiau šilumos.
Tai galėtų smarkiai pakeisti Europos klimatą.
Kai kurie modeliai rodo gerokai šaltesnes žiemas Šiaurės ir Vakarų Europoje, pasikeitusį kritulių režimą ir audrų trajektorijas. Pasekmės neapsiribotų vien temperatūra – pokyčiai galėtų paveikti žemės ūkį, energetiką, ekosistemas ir pakrančių regionus.
Poveikis būtų jaučiamas ir už Europos ribų.
AMOC pokyčiai galėtų paveikti tropinių kritulių juostas, jūros lygį prie Šiaurės Amerikos rytinės pakrantės ir platesnę pasaulio klimato sistemą.
Tai nereiškia, kad Europa netrukus užšals
Vis dėlto čia būtina svarbi išlyga.
Mokslininkai neskelbia, kad AMOC jau žlugo, o dabartinė anomalija savaime neįrodo, kad katastrofiškas lūžio taškas bus pasiektas artimiausiu metu.
Tiesioginiai nuolatiniai AMOC stebėjimai apima palyginti trumpą laikotarpį – plačiai naudojama stebėjimų sistema veikia nuo 2004 metų. Dėl to ilgalaikes tendencijas nustatyti sudėtinga, o moksliniuose darbuose tebėra diskutuojama dėl galimo silpnėjimo masto ir tempo.
Todėl scenarijai, kuriuose Europa labai smarkiai atšąla, yra rizikos vertinimai, o ne konkreti orų prognozė ateinančiai žiemai ar keleriems metams.
Mokslininkams „šaltasis lopas“ tampa svarbia užuomina
Vis dėlto Šiaurės Atlanto anomalija yra svarbi dėl vienos priežasties – ji gali padėti suprasti tai, ko neįmanoma tiesiogiai išmatuoti per šimtmečius.
Tyrėjai analizuoja ilgalaikius jūros paviršiaus temperatūros duomenis ir lygina juos su klimato modeliais.
Naujausi rezultatai sustiprino argumentą, kad neįprastas šaltasis regionas gali būti susijęs būtent su mažėjančiu šilumos transportavimu Atlante.
Tai dar nėra įrodymas, kad AMOC artėja prie neišvengiamo žlugimo.
Tačiau tai yra signalas, kurį mokslininkai vertina rimtai.
Praeityje panašūs pokyčiai jau turėjo milžiniškų pasekmių
Apie galimą AMOC nestabilumą mokslininkai žino ir iš Žemės klimato istorijos.
Paleoklimato duomenys rodo, kad praeityje dideli gėlo vandens kiekiai Šiaurės Atlante buvo susiję su staigiais regioniniais klimato pokyčiais.
Būtent todėl šiandien taip atidžiai stebimas Grenlandijos tirpimas ir Atlanto temperatūros bei druskingumo pokyčiai.
Svarbiausias klausimas dabar ne tas, ar rytoj Europa pabus sukaustyta šalčio.
Klausimas – kiek atspari yra viena svarbiausių planetos vandenynų cirkuliacijos sistemų ir kaip arti galimų kritinių pokyčių ji iš tiesų yra.
Šiaurės Atlante matomas „šaltasis lopas“ gali būti viena svarbiausių užuominų ieškant atsakymo.
Ir paradoksas čia stulbinantis: pasauliui toliau šylant, vienas iš galimų klimato kaitos padarinių tam tikrose Europos dalyse ilgainiui galėtų būti ne dar didesnė šiluma, o priešingas reiškinys – gerokai šaltesnės žiemos.
