Pašnekovės šeimoje medikų nebuvo, bet ji dar vaikystėje apsisprendė, kad užaugusi užsivilks baltą chalatą.
„Nuo penkerių metų žinojau, kad būsiu gydytoja“, – interviu Lrytas pasakoja E. Teiberienė.
Pasak patyrusios gydytojos, nutinka, kad šeima turėjo bėdų dėl nevaisingumo, kreipiasi į gydytojus pagalbos ir vėliau neatsigina gandrų. „Po pirmo gimdymo seka antras, kartais trečias, tada moteris jau juokiasi, kad tiek neplanavo“, – šypsosi E. Teiberienė.
Ji priduria, jog tai būdinga idiopatinio nevaisingumo atvejams, kai medicininiai tyrimai nerodo jokių pokyčių, bet šeima ima gausėti, nors prieš tai bandymai buvo nesėkmingi.
Per kelis dešimtmečius gydytojos ginekologės darbe pasitaikė įvairiausių istorijų – ir džiugių, ir tokių, kurios skaudžiai širdį suspaudžia.
„Rankos nusvyra, kai nėščia moteris pasako „aš nenoriu“ gimdyti. Mano tikslas, kad jei žmogus nenori, to nėštumo išvis ir nebūtų. Su pacientėmis daug kalbuosi apie kontracepcijos priemones“, – atsidūsta E. Teiberienė.
„Moteris turi suprasti, kad tai gali atsiliepti sveikatai, didina komplikacijų riziką ateityje. Nėštumo nutraukimas neigiamai paveikia ir emocinę būseną“, – priduria ji.
Gydytoja prisimena atvejį, kai pastojo 16-metė mergina, pavyzdinga moksleivė. Bet su vaikinu ji jau buvo pasukusi skirtingais keliais, o ir motinystei nesijautė pasiruošusi.
„Ji pagimdė ir jos teta kūdikį įsivaikino, nežinau, kaip teisiškai tai buvo sutvarkyta. Bet šeimoje buvo nuspręsta, kad vaikas niekada nesužinos, kas yra jo tikroji motina“, – prieš keliolika metų nutikusią istoriją mena E. Teiberienė.
Gydytojos patirtis rodo, kad neplanuotas nėštumas ištinka įvairaus amžiaus moteris. Tačiau vis daugiau sąmoningai išvengia nėštumo.
„Turėjau pacientę, kuri 44-erių metų pasakė: „Aš dar nesubrendau motinystei.“ Būkime biedni, bet teisingi, gal atvirai pasakyk, kad nenori vaikų ir kirviu nukirsta“, – svarsto E. Teiberienė.
Ji džiaugiasi lietuviškos medicinos pažanga. Gydytoja pastebi, kad užsienyje dirbantys ir gyvenantys lietuviai per atostogas grįžę į gimtinę ne tik ilsisi, bet ir apvaikšto gydytojus, giria čionykštę sveikatos paslaugų kokybę.
„Jos nebūtinai gauna kompensaciją. Moterys pasitiki mumis, gerbia gydytojų profesionalumą, vertina esamas galimybes“, – pastebi E. Teiberienė.
– Iš pacientės atsiliepimo apie jus: „Rekomenduočiau labai labai, ypač bijančioms ir besijaudinančioms jaunesnėms merginoms.“ Kiek būna pacienčių jaudulio ginekologės kabinete?, – paklausiau E. Teiberienės.
– Natūralu, dėl ginekologinės apžiūros būna jaudulio. Ypatingai jautrus bendravimas būtinas su moterimis, kurioms tai yra pirmoji tokia patirtis.
Dar prieš tai būna pokalbis, kai paaiškinama visa procedūra, kad pacientė atsipalaiduotų ir nesijaudintų. Bet pasitaiko, kad moteris daug metų vaikšto, o reaguoja jautriai – gydytojui reikia prisitaikyti, viską daryti švelniai.
Konsultacija trunka tik 15 minučių, tad stengiuosi kuo greičiau nustatyti paciento psichologinį tipą. Vienam reikia išsamiai paaiškinti, kitą – nuraminti, o trečią – šiek tiek „pagąsdinti“, kad jis vykdytų gydytojo nurodymus.
– Randate ir gimdos kaklelio piktybinius navikus. Kaip pasakyti žmogui, kad jis serga vėžiu?
– Ačiū Dievui, žodį „vėžys“ vartojame labai retai, nes tokie atvejai pasitaiko vos keli per metus. Su gimdos kakleliu daug dažnesnės – ikivėžinės būklės. Tada turime padaryti viską, kad nebūtų tikro vėžio.
Pacientės neretai prisiskaito internete baisių dalykų. Jei viską sau pritaikysi, gali be reikalo sukelti sau nerimą. Kai turime ikivėžinę būklę, pirmas klausimas visada būna, ar moteris planuoja šeimą. Atsižvelgę į tyrimų rezultatus ir moters pageidavimą, sudarome priežiūros ir gydymo planą. Bet kartais veikti reikia greitai, kol neatsirado tikras vėžys, tas su „ragais“.
Jei tyrimo atsakymas atkeliauja su rezultatu, kad rastos vėžinės ląstelės, tada pasikalbame, suplanuojame pacientės vizitą išsamesnių tyrimų į kitą įstaigą. Gelbsti „žaliasis koridorius“ – pacientė per savaitę patenka ten, kur reikia.
– Lietuvoje veikia gimdos kaklelio vėžio patikros programa. Tačiau dažnai skundžiamasi, kad prevencinėse programose gyventojai dalyvauja nepakankamai. Kaip sekasi prisikviesti moteris?
– Nuo 2024 m. poliklinika dalyvauja bandomajame projekte ir kvietimus centralizuotai vykdo Koordinavimo centras. Jo veikla padidino prevencinėje programoje sudalyvavusių moterų skaičių Lietuvoje. Centro poliklinikoje rezultatai buvo geri: nuo 60 iki 90 proc. Bet mes labai aktyviai kvietėme moteris – skambutis, SMS, elektroninis laiškas ir šeimos gydytojo paraginimas. Kadangi šiuo metu patys to aktyviai nebedarome – rezultatai suprastėjo.
– Šeimos planavimas – komandinis darbas. Ar dar tenka susidurti su požiūriu, kad nepavykstant pastoti „kažkas negerai“ yra su moterimi, bet ne vyru?
– Niekada nevertiname tik moters būklės, visada klausiame apie vyrą. Deja, spermos kokybė nuolat prastėja. Viena ejakuliacija – milijonai spermatozoidų, o apvaisinimui užtenka vos vieno. Bet jei nustatomas sumažėjęs spermatozoidų kiekis, konstatuojame nevaisingumą.
Vyro ištyrimas daug paprastesnis – ištiriama spermos kokybė. Moters ištyrimas pradedamas nuo neinvazinių tyrimų, yra daug ilgesnis, kartais – skausmingesnis, viskas labai individualu, yra daug niuansų. O lygiagrečiai vyras nukreipiamas spermos tyrimui.
– Šiuolaikinės moterys gimdo vėliau. Ar pastebite dėl to didėjančias rizikas?
– Turėjau pacientę, kurios vyras mirė nuo vėžio. Anksčiau jie buvo užsišaldę spermos, moteris nenorėjo vaikų, bet praėjus 5–6 metams po vyro mirties, pati jau sulaukusi 50-ies, persigalvojo. Gimė labai fainas berniukas, o mamytei buvo 51-eri metai.
Jeigu nesilaukianti moteris yra vyresnė kaip 35 m., o vyras yra 42 m. ir vyresnis, moteris yra siunčiama genetiko konsultacijai.
Tai daroma siekiant įvertinti papildomas rizikas dėl vaisiaus vystymosi. Bet yra „laikrodukas“, kuris tiksi. Keičiasi moters sveikata ir fizinė būsena, su amžiumi dažnesnės bėdos dėl kraujospūdžio, cukrinis diabetas, padidėjęs svoris, įvairios lėtinės būklės.
Bet gydytojai rūpinasi, prižiūri moteris, seka jų būklę nėštumo metu. Rizika dar nereiškia, kad bus problemų, tikrai nereikia gąsdinti moterų.
– Daug bendraujate su pacientėmis, kurios ruošiasi gimdyti ar bando pastoti, tad girdite dėl ko jos nerimauja, kas joms rūpi. Pastaruoju metu ypač susirūpinta mažėjančiu gimstamumu: ir 2027 m., ir 2028 m. paskelbti Šeimos metais. Gal turite įžvalgų, kokios priemonės padėtų padidinti gimstamumą?
– Iš tikrųjų, ne visai mano „daržas“, palikime tai politikams. Iš moterų girdžiu, kad vaikų jos neplanuoja dėl nestabilios geopolitinės situacijos, karo baimės, būstas, finansai, karjera ir kiti niuansai. Taip pat egzistuoja sąmoningos bevaikystės judėjimas. Dažnai tai būna žmonės su aukštuoju išsilavinimu, gerai uždirbantys.
Bet ir būsto, karjeros klausimai jaunoms poroms dažnai būna pirmiau nei vaikų planavimas. Būna, vienas partneris nori, o kitas – ne. Juk tai dviejų žmonių sprendimas.
– Gydytoja, o kaip atrodo jūsų laisvalaikis – juk ne viskas sukasi apie mediciną?
– Labai mėgstu gaminti. Širdis dainuoja, kai prie stalo susiburia svečiai, verda diskusijos – gaunasi savotiška emocinė terapija.
Išeinu su šunimi pasivaikščioti, anksčiau būdavo 5 kilometrai, bet mano vokiečių aviganis jau paseno ir daugiau nenori ilgų žygių.
Patinka knygos – ypač psichologinės ir detektyvai. Stengiuosi išlaikyti balansą tarp darbo ir poilsio.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
