Kamilė Lukauskytė
NATO generalinis sekretorius Markas Rutte pasiuntė Maskvai aiškią žinutę: Aljansas viešai neįvardys, kokie konkretūs veiksmai galėtų išprovokuoti kolektyvinės gynybos mechanizmo aktyvavimą, tačiau, jo teigimu, Vladimiras Putinas puikiai supranta, kur yra tos ribos. Tuo pat metu NATO vadovas pabrėžia, kad Aljansas turi ir kitų atsako priemonių, kurios nebūtinai būtų matomos viešumoje.
NATO sąmoningai neatskleidžia visų kortų
M. Rutte interviu naujienų agentūrai „Press Association“ teigė, kad NATO sąmoningai nepaskelbs tikslaus veiksmų sąrašo, kuris automatiškai reikštų 5-ojo straipsnio taikymą.
Pasak jo, ši dviprasmybė yra svarbi Aljanso atgrasymo dalis. NATO nenori potencialiam priešininkui iš anksto atskleisti, kaip tiksliai reaguotų į vienokį ar kitokį išpuolį.
Tačiau M. Rutte tvirtina, kad Rusijos vadovas V. Putinas supranta, kokie veiksmai galėtų peržengti NATO toleruojamą ribą.
5-asis straipsnis – ne automatinis karo mygtukas
NATO sutarties 5-asis straipsnis numato kolektyvinės gynybos principą: ginkluotas išpuolis prieš vieną Aljanso narę laikomas išpuoliu prieš visas.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas incidentas automatiškai sukelia vienodą karinį atsaką. Kiekviena situacija vertinama atskirai, o sąjungininkai sprendžia, kokių veiksmų reikia imtis.
Būtent todėl M. Rutte vengia nubrėžti viešą ir tiksliai išmatuojamą ribą. Jo teigimu, tokia strateginė dviprasmybė išliks.
Atsakas gali būti ir nematomas
NATO vadovas taip pat atkreipė dėmesį į kitą svarbią detalę. Aljanso atsakas į Rusijos veiksmus nebūtinai turi būti „akis už akį“.
M. Rutte teigimu, NATO turi įvairių priemonių – dalis jų gali būti simetriškos, kita dalis asimetriškos. Be to, ne visi veiksmai būtų skelbiami viešai.
Kaip vieną iš pavyzdžių jis paminėjo pastangas riboti Rusijos vadinamąjį šešėlinį naftos laivyną. Taip pat buvo išskirta NATO operacija „Baltic Sentry“, skirta kritinės povandeninės infrastruktūros apsaugai Baltijos jūroje.
Hibridinės atakos – vis didesnis rūpestis
M. Rutte pareiškimai nuskambėjo tuo metu, kai NATO valstybės vis dažniau kalba apie hibridines grėsmes.
Tokios operacijos gali apimti ne tik klasikinius karinius smūgius. Kalbama apie sabotažą, kibernetines atakas, kritinės infrastruktūros trikdymą, dezinformaciją ar kitus veiksmus, kurių kilmę gali būti bandoma nuslėpti.
NATO vadovas neseniai taip pat pabrėžė, kad Aljansas stiprina gebėjimą atgrasyti Rusiją ir ginti visas savo nares. NATO oficialiai yra pareiškusi, kad po hibridinių incidentų sąjungininkai turi veikti vieningai.
Europa turi būti pasirengusi didesnei atsakomybei
Dar viena M. Rutte kalbos dalis buvo susijusi su Europos gynybos stiprinimu.
NATO generalinis sekretorius teigia, kad Europa turi daugiau investuoti į savo saugumą ir būti pasirengusi prisiimti didesnę atsakomybę. Naują Aljanso kryptį jis yra pavadinęs „NATO 3.0“ – labiau subalansuotu Aljansu, kuriame Europos šalys ir Kanada turėtų atlikti didesnį vaidmenį.
Pasak M. Rutte, tai nereiškia NATO atsitraukimo nuo transatlantinio ryšio. Priešingai – jo teigimu, stipresnė Europa yra būtina viso Aljanso galiai.
Dar vienas scenarijus – konfliktai skirtinguose pasaulio regionuose
NATO vadovas taip pat perspėjo apie vadinamąją „dviejų teatrų“ situaciją.
Jo vertinimu, jeigu Kinija pradėtų karinę operaciją prieš Taivaną, tai galėtų pakeisti strateginę situaciją Europoje. M. Rutte teigia, kad tokiu atveju JAV ir Europos valstybės turėtų vienu metu spręsti saugumo iššūkius Indijos ir Ramiojo vandenynų regione bei Europoje.
Dėl to, jo teigimu, Europos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus dabar, o ne laukti, kol krizė taps realybe.
Žinutė Maskvai – ribos nebus paskelbtos, bet jos egzistuoja
M. Rutte pareiškimų esmė gana paprasta: NATO neketina viešai išdėstyti visų savo atsako scenarijų, tačiau tai nereiškia, kad Aljansas neturi aiškių pasirengimo planų.
Kartu NATO vadovas pabrėžia, kad Rusijos hibridinės operacijos jau vertinamos kaip rimta saugumo problema, o sąjungininkai stiprina savo galimybes reaguoti.
Todėl pagrindinė žinutė Maskvai – ne konkretus pažadas, kokia būtų reakcija, o perspėjimas, kad NATO sprendimų priėmėjai nenori atskleisti savo raudonųjų linijų, tačiau tikisi, jog Rusijos vadovybė jas supranta.
