Jaunystė yra tokia pat trumpalaikė, kaip ir jūsų mėgstamiausia daina. Bet dainą galima pakartoti, bet jaunystės, deja, negalima grąžinti. Vieną šaltą žiemos vakarą akį patraukė 80-90-ųjų muzikos rinkinys. Ir nusprendžiau surengti sau prisiminimų vakarą. Oi, kaip smagu buvo šokti diskotekoje miesto parke.
Diskotekos atsirado daug vėliau, kažkur devintajame dešimtmetyje. O mes su draugais bėgome į šokius. Kiekvieną šeštadienį mieste vykdavo šokiai. Vasarą – atviroje aikštelėje parke, žiemą – bendruomenės centre. Įėjimas kainavo tik 50 kapeikų, tad beveik kiekvieną savaitgalį rinkdavomės su savo merginų grupe. Niekada nevaikščiojome vieni, kažkaip nebuvo įprasta. Taip, tada visi buvome kolektyviai. Kalbėjomės, juokavome, susitikome su savo merginų vaikinais, diskutavome apie madą, naujienas ir knygas.
Šokiai diskotekoje
Beje, šokiuose sutikome ir ponus. Tada nebuvo nei interneto, nei programėlių, nei socialinių tinklų. Susitikdavome autobusų stotelėse, darbe ar šokiuose. Būtent šokiuose dauguma sovietinių šeimų padėjo pirmąją būsimo socialinio padalinio plytą. Ir atsitiko kažkas panašaus. Merginos dėvėjo geriausius savo apdarus arba išsinuomojo juos iš draugo. Prisimenu, mes visi susirinkome kažkieno namuose ir visi atsinešė savo geriausius drabužius. Ir tada visi kartu rinkdavomės, kas ką vilkės. Buvo juokinga ir smagu.
Vaikinai labai atsakingai žiūrėjo ir į pasiruošimą šokiams. Apskritai mūsų laikais nebuvo įprasta vaikščioti netvarkingai. Kažkaip visada stengėmės, kad ji būtų švari, išlyginta, kad ir paprasta, bet visada švari. Taigi vaikinai stengėsi sužavėti jiems patikusią merginą . O mada 80-aisiais jau buvo įvairi, ir visi stengėsi išsiskirti iš minios. Žinoma, merginos su pirmu sutiktu žmogumi lėtai šokti nesutiko. Šokių aikštelėje turėjo būti užuojauta.
Šokis kaip šeimos kūrimo pagrindas
Kalbant apie muziką. Dabar „YouTube“ galite rasti šokių hitų, kad suprastumėte tą atmosferą. Nors ne, tai reikėjo išgyventi. Mama pasakojo, kad 60–70-aisiais jų šokius lydėjo gyva muzika. Paprastai į šokius ateidavo vietinis vokalinis ir instrumentinis ansamblis ir grodavo savo dainas ar apdainavo madingus atlikėjus. Mūsų šokius jau lydėjo juostiniai įrašai. Visada buvo du magnetofonai, nes kasetės atsukimo procesas buvo ilgas, vis tiek reikėjo atspėti ir patekti į norimos kompozicijos pradžią. Dideli garsiakalbiai, kad muzika būtų girdima per visą šokių aikštelę, ir visada kažkokia spalvota muzika, dažnai net naminė.
Muziką grojo tuomet vadintas diskžokėju. Jis buvo įtakingiausias šokių žmogus. Priklauso nuo nuotaikos, kokie hitai skambės, jis pervyniojo juostą į kasetes ir paskelbė, kokia daina bus toliau. Šauniausi žmonės šokyje buvo tie, kurie diskžokėją pažinojo asmeniškai. Tada galėtumėte prieiti prie jo ir paprašyti pagroti savo mėgstamą dainą arba ką nors pasveikinti su švente. Diskžokėjus, kaip taisyklė, grojo dainas griežtai pagal grojaraštį, kurį baigė komjaunimo partija. Nebuvo patartina nukrypti nuo šio grojaraščio.
Devintojo dešimtmečio muzika
Devintajame dešimtmetyje SSRS pasirodė daug įdomių atlikėjų ir grupių. Į madą atėjo rokas, kas, žinoma, valdžiai nepatiko. Tokie atlikėjai kaip DDT, Kino, Aquarium ir Nautilus dažnai buvo uždrausti. Vakarų popmuzikoje taip pat buvo griežta cenzūra. Tina Turner, AC/DC, Kiss, Scorpions – dabar galite jų klausytis kada tik norite ir kiek norite. Tuo pačiu mūsų valdžia saugojo žmones nuo nykstančių Vakarų įtakos. Chansonas taip pat niekada neskambėjo šokių aikštelėse. Tačiau reguliariai skambėjo Alla Pugačiova, Valerijus Leontjevas, Jurijus Antonovas ir kiti. Bet mums patiko, dainos buvo energingos ir linksmos.
Žlugus Sąjungai, šokius pakeitė diskotekos, o grojaraščiuose ėmė atsirasti vis daugiau užsienio atlikėjų. Be dainų daug kas pasikeitė. Šiais laikais jauni žmonės turi visiškai kitokius pomėgius ir siekius. Tai nėra nei blogai, nei gerai, taip ir turi būti. Kiekvienas turi savo nepamirštamą jaunystę ir savo požiūrį į gyvenimą. Ar prisimeni savo šokius diskotekoje? Komentaruose parašykite savo jaunystės prisiminimus.
