Scenografė Kotryna Daujotaitė susidūrė su vienu didžiausių gyvenimo iššūkių – jai diagnozuotas vėžys. Ši netikėta žinia užklupo menininkę pačiame laimingiausiame gyvenimo etape, kai ji su šeima ką tik persikėlė į išsvajotus, pačių kurtus namus. Tačiau, nors liga ir sukrėtė kūrėjos pasaulį, ji ne tik nepalūžo, bet ir siekia įkvėpti kitus, kurie žengia tuo pačiu sudėtingu gijimo keliu. Atvirame interviu portalui Žmonės.lt K.Daujotaitė papasakojo apie painų kelią link diagnozės, draugus, kurie nusisuko ligos akivaizdoje, mamos skausmą ir jautrų savo vaikų prašymą.
Per gimtadienį socialiniame tinkle užsiminėt apie praėjusius metus ir juos lydėjusias stiprias bei skausmingas patirtis. Ar galėtumėte pasidalinti, kokios jos buvo ir kaip apskritai vertinate šiuos metus? Kokias didžiausias pamokas jie atnešė?
Girdėjau, kad apsirgus sunkia liga, žmogus dažnai klausia – kodėl aš? Už ką ir panašiai. Man toks klausimas nekilo. Visada žinojau, kad esu kelyje ir ne visada jis paprastas, pasitaiko duobių, viršukalnių ir net griūčių… Taip, man kaip ir visiems taip pat norisi lengvai ir greitai, dar pageidautina be skausmo, bet sunkumai mus augina. Tad nors ir nekilo klausimas, kodėl man, jaučiau labai neįprastą dualumo jausmą, kad tai vyksta ne su manimi. Aš juk tokia skubanti, bėganti, deganti su eskizais, sumanymais, projektais, o čia – tyla… Ko gero sunkiausias yra nereikalingumo jausmas, kai nenulaikai rankose pieštuko, kai nepaskambina, bet … „ir tai praeis“…
Žiūri į veidrodį ir neatpažįsti, tai aš? Ir čia pat suvoki, aš, tai aš – mylima, saugoma, apkabinama, laikoma už rankos, mama, žmona, duktė ir aš ne viena. Svarbiausia būti mylimai ir reikalingai. Savo vaikams, vyrui, šeimai, tiems likusiems draugams, tai ramybei ir tikėjimui, kad viskas Dievo valioje ir mano pasirinkimuose.
Prakalbote apie ligą, ar galėtumėte prisiminti, kokie buvo jos simptomai? Į kokius savo sveikatos nusiskundimus žmonės turėtų galbūt atkreipti didesnį dėmesį?
Mes su mama, aktore Inesa Paliulyte, vis dalindavomės įvairiomis praktikomis, mankštomis. Tad vieną rytą ji man pasiūlė atlikti pratimus limfai. Tuomet užčiuopiau padidėjusį limfmazgį. Šiaip aš ne iš tų, kurios lekia tikrintis sveikatos vos pajutusios kokį pokytį, bet šįkart pasitariau su drauge gydytoja ir ji mane nusiuntė pasidaryti echoskopijos.
Dažnai ne vienas į sušlubavusią sveikatą ir pirmuosius simptomus numoja ranka, ar jūs iškart kreipėtės į gydytojus?
Ne. Bandžiau nekreipti dėmesio. Prisipažinsiu, labai nemėgau lankytis gydymo įstaigose. Ypač po to, kai, gimdydama dukrelę, privalėjau būti su kauke… Žmogų gali sugniuždyti ne pati liga, bet šalti, apribojimai, be empatijos, palaužiantys žmogišką orumo jausmą.
Ar greitai gydytojai nustatė diagnozę? Kokia ji? O gal tyrimai užtruko? Kada tai įvyko?
Oi, čia galėčiau, ko gero, atskirą interviu duoti. Ir tai būtų sakmė apie Kauno klinikas. Septynis mėnesius man nenustatė diagnozės. Pradžioje darė biopsiją, ji nieko neparodė, tada įkalbėjo išoperuoti tą mano užčiuoptą limfmazgį, bet jį išpjovus taip pat atsakymo neturėjau, nes, pasirodo, kad ne limfmazgį išoperavo, bet po operacijos, įvykus užkrėtimui, mane, kaip kokį bandomąjį triušį, pjaustė toje pačioje vietoje šešis kartus ir vis ėmė pasėlį. Girdėjau, kad esu kažkoks išskirtinis atvejis… Manęs netgi atsiprašinėjo ir sakė, kad nežino, ką su manimi daryti. Galop, po daugybės tyrimų mane pasveikino, kad man ne vėžys, o tuberkuliozė ir aš atsidūriau Kauno tuberkuliozinėje ligoninėje, kurioje pragulėjau lygiai dvi dienas, bet liga nepasitvirtino, nors jau net vaistus buvo pradėję duoti. Bet, ačiū Dievui, visoje šioje istorijoje atsirado nuostabi daktarė – onkologė profesorė Rasa Jančiauskienė, kurios dėka ir paaiškėjo mano diagnozė – Hodžkino limfoma.
Po to grįžau į Vilnių ir gydžiausi Santaros klinikose hematologiniame skyriuje.
Ar prisimenate tą dieną, kai sužinojote apie ligą? Kokios emocijos užplūdo? Kaip su jomis susidorojote? Ne vienas kreipiasi į psichologus, ar jums teko tai daryti?
Tą minutę, kai paskambino gydytoja ir pasakė diagnozę, nurijau tokį gumulą gerklėj, bet jai pasakius, kad ši diagnozė yra laimingas bilietas, pagalvojau, ačiū Dievui, pagaliau žinau diagnozę ir galėsiu pradėti gydytis.
Labiausiai jaudinausi, kaip sureaguos mama.
Kaip į žinią reagavo artimieji? Ar jiems pasakėte iškart? Ar nebuvo sunku tai padaryti?
Skaudžiausiai reagavo mano mama. Ir aš ją suprantu, juk jei mano vaikams koks uodas įgelia, aš iškart ieškau kokio tepaliuko, nervuojuosi, kai jie nusikaso iki kraujo… O man visgi ne uodas įgėlė. Kaskart ją raminau – „tik nenustok dirbti ( kaip tik tuo metu buvo pats darbymetis teatre), nenoriu, kad pati iš to rūpesčio susirgtum“… Mama visą tą laiką ir iki šiolei gyvena tarp Kauno ir Vilniaus, kepa, verda, gamina, meldžiasi ir yra mano dvasinis ramstis, kaip ir vyras, be kurio palaikymo ir tikėjimo neįsivaizduoju šito laikotarpio.
Turite du mažus vaikus, kaip situaciją paaiškinote jiems?
Mūsų vaikai išties dar maži, kad viską suprastų. Mykolui septyneri, Kirai tada buvo ketveri. Susėdome visi keturiese prie stalo ir aš tiesiog pasakiau, jog sergu, bet būtinai pasveiksiu. Ir kad nuo dabar prasidės kitoks mūsų šeimos kelias. Gali būti, jog visai neturėsiu jėgų, gali būti, kad man reikės paduoti puodelį vandens… Ir kad jie dabar privalės būti stipresni už mane… Mykolas verkė, Kira nelabai suvokė, bet abiem labiausiai buvo gaila mano plaukų. Jų skausminga reakcija mane įkvėpė tai dienai, kai jau turėjome juos kirpti. Aš iškepiau pyragą, pasikviečiau geriausią draugę Mariją ir mes pasidarėm „kirpyklos vakarėlį“. Vaikai nukirpo plaukus, Marija tik suformavo patį kirpimą po visko. Aš juk niekada neturėjau trumpų plaukų, o čia va, prašom ir pabandžiau. Kira iki šiol nėra patenkinta mano beplauke galva, bet abi džiaugiamės, jog rudenį jau užaugs mažas ežiukas ir kad nebebus šalta mamos galvai. Vienintelį kartą užsidėjau peruką per dukrytės gimtadienį, ji pati paprašė, nes juk mama turi būti labai graži… Ir nebuvo taip lengva ir dar nėra, nes vaikai tapo daug jautresni, naktį pabunda bėga pas mus į lovą, verkia, prašo manęs pasveikti, atsirado baimių. Daug kalbamės, tai labai suartina. Manau, tai neįkainojamos patirtys mūsų visų gyvenime. Mano vaikai mokosi būti žmonėmis, mokosi atjautos ir meilės. Tai nereiškia, kad jie neišdykauja ir staiga tapo klusnūs ir patogūs.
Dažną dar labiau nei pati liga gąsdina jos gydymas ir šalutinis poveikis. Ar galėtumėte pasidalinti, kokia gydymo eiga? Ar taip ją ir įsivaizdavote?
Aš specialiai nesidomėjau nei liga, nei šalutiniais poveikiais. Nenorėjau jokio negatyvo. Net gaunant pirmąją chemoterapiją man neatrodė, jog tai vyksta su manimi. Tarsi aš gulėčiau, o į kažkieno ranką būtų įvestas kateteris. Na tikrai – ne man. Tarp trečio ir ketvirto chemoterapijos kurso mano draugė gydytoja Rūta, gyvenanti Amerikoje, paklausė, ko labiausiai norėčiau. Pasvajodama atsakiau: „ Aplankyti mados parodą, Louvre Couture, Paryžiuje“. Ir ką jūs manot? Ji po savaitės man atsiuntė bilietus ir mūsų nepamirštamas trijų dienų pasimatymas įvyko būtent Paryžiuje. Ji skrido dešimt valandų, kad mes pabūtume tas tris dienas kartu… aišku, parodą aplankėm, bet ir be jos kasdien nueidavom 15000 žingsnių. Vyšnia ant torto buvo fantastiška gidė, pravedusi ekskliuzyvinę mados ekskursiją… Žodžiu, tai buvo nuostabiausias laikas. Ir nors daug kas mane laikė beprote, nesigailiu ir tikrai vėl kartočiau tokią avantiūrą.
Pasidalinote savo nuotrauka su prierašu „Oho, koks liūtas buvau“. Gal pasidalintumėte patirtimi, kaip išgyvenote plaukų praradimą? Moterims dažnai tai būna ypač sudėtinga, ką patartumėt joms šiuo klausimu?
Jei aš jums parodyčiau video, kurį mano vyras nufilmavo, kai pati skutausi sau galvą, turbūt būtų keista. Bet mes abu šypsojomės ir net kai liko tokia skiauterė centre sudainavau – „The Prodigy“ dainos priedainį „ I‘m firestarter“. Plaukai mažiausias rūpestis visame ligos kelyje. Gal tik šalta buvo žiemą ir vis keičiau galvos apdangalus. Svarbiausia einant bet kokios ligos keliu – palaikymas. Liga sodriai atsijojo draugų ratą. Kokia taikli lietuvių liaudies patarlė „Draugą nelaimėje pažinsi“.
Mano ištikimos draugės daugelį metų, lyg kokios piligrimės traukdavo per mano gimtadienį vidurvasaryje į mūsų sodybą miške su kokia nors ypatinga dovana, o aš ruošdavau kulinarinę fiestą, su persirengimais į teatrinius, mano kurtus spektaklių rūbus, senoviniais žaidimais, vainikų pynimu ar skalbimu Ūlos upėje. O šiemet, paklausta, kokios norėčiau dovanos, atsakiau, – pririnkite man žemuogių, padeda pakelti hemoglobiną, ir pririnko!
Kaip svarbu žinoti, kad esi ne viena, kad visa palaikymo komanda su tavimi kartu, Amerikoje, Australijoje, čia namuose, kad yra gydytojų, yra tokių stebuklingų žmonių, kuriems gali skambinti naktį ir kad jų vardai glosto tau širdį ir suteikia viltį gyventi, kilti ir būti kelyje!
Visuomet intensyviai dirbot, ar dėl ligos teko keisti darbo tempą? Ką patartumėt kitiems, susidūrusiems su liga, pristabdyti darbus? O gal tai, kaip tik padeda nepalūžti ir išlaikyti savo ankstesnio gyvenimo ritmą?
Sužinojau apie diagnozę tik įsikėlus į naujus, išsvajotus, pačių sukurtus mūsų namus. Juos puošiau, rinkau detales, baldus. Ir manęs liga nesustabdė visus keturis chemoterapijos kursus. Sunkiau pasidarė po penkto. Kai net daktaras pasakė, jog turiu gulėti, mėgautis geru maistu ir nesinervinti. Tada pagalvojau, koks griežtas Dievo planas stabdant mane nuo darbų, kurių visada turėjau ir ne vieną.
Manau, visada verta sustoti, įsiklausyti į save, susivokti, bet kiekvienam savas kelias.
Minėjote, kad esat nusiteikus pozityviai, kas padeda išlaikyti pozityvumą? Kur semiatės stiprybės?
Malda ir meditacija visą laiką buvo, yra ir bus su manimi… Tai suteikė maksimalų pozityvą, kurio pasigendi ligoninėje. Sakiau palatos bičiulėms – viskas bus gerai, su mumis viskas gerai, taip, skauda, taip, mes sunkiai atpažįstame pačios save, taip, kartais norisi kaukti, kad nepajėgiu, kad nesugraibau vairo, kad nejaučiu kojų, pirštų, kad pieštukas krenta iš rankų, kad nesupinu dukrytei kaselių, bet juk viskas praeina, juk mes esame čia, kad būtume laimingos. Neleidau sau dejuoti, humoras puikus priešnuodis. Moterys juokaudamos prašė neišeit, nes be manęs bus liūdna, nes „pakalbėjus su tavimi man nebereikės psichologo“… Tiek skirtingų istorijų, nevilčių, baimių… Bet sakiau ir sakysiu. Baimė – pats didžiausias priešas. O ji tiesiog tvyro ligoninėje, tvyro, deja, ir už jos ribų.
Beje, šiurpina mūsų gydymo sistema, kurioje žmogus tampa statistiniu vienetu. Tu ten nebesi individas, tu esi ligos kodas, tu neturi gydančio gydytojo, į kurį gali kreiptis pagalbos, patarimo ar tikėtis, kad jis paims tavo ranką ir ištars taip reikalingus žodžius: – viskas bus gerai… Kiekvieną kartą kitas gydytojas su kita nuotaika ir mes, žmonės, virtę ligos kodais.
O juk visiems reikia ne vien gydymo, reikia meilės, atjautos ir supratimo.
Turbūt dauguma išgirdę diagnozę iškart ją tapatina su mirtim. Bet kodėl? Aš manau, kad mums kiekvienam duotas tam tikras laikas, ir net konkreti diagnozė nebūtinai nulemią tą laiką. Visuomenėje, aišku, yra dar tas „siaubas“ pamačius pliką galvą, nors aš nuo pat pradžių galvojau, kad galima labai stilingai ją išnaudoti. Tik vaikai prašė: – mama, nesirodyk be plaukų… tai nenoriu jų nuvilti. Bet kai pažiūriu į veidrodį, nieko gėdingo jame nematau, dažnai net nusišypsau tai kitai sau.
Ką patartumėt kitiems, einantiems tuo pačiu, gijimo, keliu?
Tikėti pergale ir neleisti protui sukti smegenų negatyvu. Juk visi esame kelyje. Ir dar, nepamiršti, kad Dievas visada eina pirmas!
