Kamilė Lukauskytė
Gegužės 21-oji Eglės Kupčinskienės gyvenimą padalijo į dvi dalis – „prieš“ ir „po“. Radviliškio rajone, Rokonių kaime, sudužus nedideliam privačiam lėktuvui, žuvo kartu skridęs pilotas, o Eglė patyrė daugybę sunkių sužalojimų. Moteris ilgą laiką negalėjo nei vaikščioti, nei sėdėti, tačiau po trijų mėnesių gydymo įstaigose iš ligoninės išėjo savo kojomis. Šiandien ji sako, kad už kiekvieną žingsnį yra dėkinga žmonėms, kurie buvo šalia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Po katastrofos laukė ilgas kelias
Po avarijos Eglė buvo skubiai nugabenta į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Jos sužalojimai buvo itin sunkūs: moteris patyrė juosmens slankstelio, šeivikaulio, šonkaulių ir žastikaulio lūžius. Pastarasis sužalojimas pažeidė nervą, todėl iki šiol Eglė negali normaliai valdyti dešinės rankos.
Šiauliuose pacientei teko iškęsti tris sudėtingas operacijas. Buvo operuota koja, stuburas ir ranka. Gydytojų bei visos medicinos komandos darbas tapo vienu svarbiausių jos sveikimo etapų.
Vėliau moteris buvo perkelta arčiau namų – į Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninę. Ten jos laukė ne mažiau sudėtingas gydymo ir reabilitacijos kelias.
„Negalėjau nei vaikščioti, nei sėdėti“
Alytaus ligoninėje Eglė buvo gydoma keliuose skirtinguose skyriuose – nuo reanimacijos ir intensyviosios terapijos iki traumatologijos, slaugos bei fizinės medicinos ir reabilitacijos.
Didelę dalį laiko ji praleido Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Po operacijų ir ilgo gydymo būtent ten moteris pirmą kartą buvo pasodinta. Vėliau, gavus gydytojų leidimą, prasidėjo dar vienas itin svarbus etapas – bandymas atsistoti.
Prie Eglės sveikimo prisidėjo ir kineziterapeutai. Reabilitacija buvo ne vien fizinis darbas. Po tokios tragedijos reikėjo iš naujo prisijaukinti kasdienybę, išmokti atlikti veiksmus, kurie anksčiau atrodė visiškai savaime suprantami.
Todėl šiandien kiekvienas žingsnis jai turi visai kitą prasmę.
Labiausiai įsiminė ne tik operacijos
Eglė pasakoja, kad per tris mėnesius ligoninėse sutiko daugybę žmonių, kuriems norėtų asmeniškai padėkoti.
Jai įsiminė ne tik gydytojų profesionalumas, bet ir maži, iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai. Šiltas žodis, klausimas, ar neskauda, pagalba pasirūpinant savimi, nuraminimas sunkią akimirką.
Respublikinėje Šiaulių ligoninėje slaugytojos ir jų padėjėjos, anot Eglės, stengėsi, kad ji nesijaustų palikta viena. Kartais pakakdavo tiesiog pabendrauti ar padėti susitvarkyti, kai pati to dar negalėjo padaryti.
Vienas ypatingas prisiminimas susijęs su slaugytojo padėjėja Asta Petrauskiene. Gavusi gydytojų leidimą, ji Eglei davė savo telefoną, kad ši galėtų paskambinti vyrui ir vaikui.
Tuo metu išgirsti artimųjų balsus buvo neįkainojama.
Atrodytų, paprastas gestas virto ilgalaikiu ryšiu – Eglė ir Asta bendrauja iki šiol.
Rūpėjo ne tik pacientė, bet ir jos mama
Sunkiausiomis pirmosiomis gydymo dienomis palaikymo reikėjo ne tik pačiai Eglei. Dėl dukters labai išgyveno ir jos mama.
Reanimacijoje šeimą palaikė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Jūratė Kutienė. Eglė pabrėžia, kad jautrus gydytojos bendravimas padėjo suteikti daugiau ramybės tuo metu, kai baimės ir nežinomybės buvo ypač daug.
Vėliau Alytuje moteris taip pat sutiko žmonių, kurių gerumą prisimins dar ilgai. Ji išskyrė gydytoją Rasą Kariniauskienę, kuri, pasak Eglės, rūpinosi ja ne tik kaip medikė, bet ir kaip žmogus.
„Šviesuliu“ moteris vadina ir tuos, kurie padėjo jai grįžti į gyvenimą po vieną mažą žingsnį.
Dabar jos laukia dar vienas išbandymas
Nors didžiausias lūžis jau įvyko – Eglė vėl gali vaikščioti – jos sveikimo kelias dar nesibaigė.
Po patirtų traumų skausmas tapo kasdieniu palydovu, o dešinės rankos funkcija vis dar yra ribota. Moteriai teks iš naujo mokytis gyventi su pasekmėmis, kurių iki tragedijos net negalėjo įsivaizduoti.
Tačiau Eglė nepraranda optimizmo.
Po visko, ką teko išgyventi, jos žodžiai skamba kaip padėka ne tik medikams, bet ir visiems žmonėms, kurie nelaimės metu neleido jai pasijusti vienai.
„Esu dėkinga už profesionalumą, bet ne mažiau – už nuoširdų rūpestį ir šilumą“, – savo išgyvenimus apibendrina moteris.
Ir šiandien, kai ji žengia dar vieną žingsnį, tai nėra paprastas judesys. Tai priminimas apie kelią, kurį teko nueiti nuo rūkstančių lėktuvo nuolaužų iki pirmųjų savarankiškų žingsnių.
Kelias dar nesibaigė. Tačiau Eglė jau žino, kad gali eiti pirmyn.
