Labai paplitęs skanėstas buvo žolė prosvirka arba, kaip visi ją vadino, arbūzai. Nedideli vaisiai atrodė kaip maži moliūgai. Jų galėjai rasti palei kelius. Visa tai buvo valgoma nešvariomis rankomis ir niekas nesusimąstė, kiek išmetamųjų dujų sugeria šis augalas.
Tokių eksperimentų priežastis buvo visai ne alkis. Tai buvo tiesiog būdas pažinti pasaulį. Dėl tos pačios priežasties visi susidomėję laižydavo rogutes šaltyje ar ledukus. Smaližių ir akacijų žiedai taip pat buvo skanėstas. Šeivamedžiai taip pat padėdavo išpildyti norus, todėl visi noriai ieškodavo penkialapių kekšių. Taip pat buvo naudojami dobilų ar klevų ūgliai.
Jei netoliese tekėjo upė, užliejamoje teritorijoje buvo galima rasti laukinių svogūnų. Jie buvo saldesni už įprastus žaliuosius svogūnus. Juos buvo galima nuskinti ir parsinešti namo, kad būtų galima pridėti į įvairius patiekalus. Arklių rūgštynes taip pat mėgo tarybiniai vaikai.
Daugelis manė, kad tikrasis skanėstas yra nakvišos. Valgyti buvo tinkamos tik visiškai prinokusios juodos uogos. Jos išsiskyrė ypatingu skoniu. Į burną patekdavo ir laukinės vyšnios. Jų būdavo daug ir jos buvo daug saldesnės už kultūrines. Todėl visi nekantriai ieškojo šio skanėsto.
Kad būtų linksmiau, iš kukurūzų spragėsių buvo padarytos lėlės ir suvaidintos scenos. Jomis taip pat buvo galima numalšinti alkį. Dar vienas pramogos būdas buvo varnalėšos. Iš uogų buvo galima pinti gražius karolius ir naudoti juos kaip sviedinius. Žinoma, tai taip pat buvo skanėstas.
Smalsiausieji paragaudavo nendrės šaknies. Tai buvo labai neįprasta. Žinoma, jos buvo sunku gauti. Šis augalas mėgsta pelkėtas vietoves. Ten buvo galima patekti tik valtimi. Ištrauktas „dreifas” buvo nuplautas ir suplėšytas. Viduje esantys balti pluoštai priminė paprastas manų kruopas.
Pasivaikščiojimai neapsieidavo be laukinių žemuogių, vyšnių valgymo. Visi buvo purvini nuo galvos iki kojų, bet laimingi.
Tokia vaikystė suteikė daug teigiamų emocijų ir suteikė galimybę geriau pažinti pasaulį.
