Naudoto automobilio pirkimas ne visada baigiasi sėkmingai. Kartais problemos išryškėja tik po kurio laiko, o pirkėjams kyla klausimas – ar tai natūralus nusidėvėjimas, ar apie gedimą buvo žinoma dar prieš sandorį?
Į naujienų portalą tv3.lt kreipėsi skaitytojas Antanas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Vyras pasakojo, kad prieš kelias savaites įsigijo naudotą automobilį, tačiau netrukus pastebėjo pašalinį garsą, sklindantį iš automatinės greičių dėžės.
Anot jo, prieš sudarydamas sandorį pardavėjui buvo pabrėžęs, kad svarbiausia jam yra gera variklio ir automatinės greičių dėžės būklė. Vis dėlto eksploatuojant automobilį ir varikliui įšilus, pašalinis garsas ėmė kartotis vis dažniau.
Skaitytojas domėjosi, ar tokia situacija galėtų būti laikoma nuslėptu defektu ir kokių veiksmų būtų galima imtis ginant savo teises.
Kaip kai kurie pardavėjai slepia automobilio gedimus?
Anot „Autopretenzijos“ atstovo Ramūno Mackevičiaus, dažnai pasitaiko atvejų, kai automatinės greičių dėžės problemos tampa pastebimos tik praėjus kuriam laikui po automobilio įsigijimo.
Taip atsitinka todėl, kad pardavimo metu pardavėjai dažnai vengia ilgesnių bandomųjų važiavimų, todėl tokių problemų pirkimo metu paprasčiausiai nepavyksta pastebėti. Pasak R. Mackevičiaus, siekdami, kad pavarų dėžė laikinai veiktų sklandžiau, kai kurie pardavėjai ištrina klaidas, atlieka regeneraciją, todėl problemos išryškėja tik nuvažiavus kelis šimtus kilometrų.
„Dar vienas dalykas, kai šalta, pardavėjai dažnai prašildo variklius ir pavarų dėžes. Prasukus ir sušildžius alyvą, smūgiavimai sumažėja arba visai nebesijaučia. Tačiau po nakties, automobiliui atšalus, paaiškėja, kad važiuoti beveik neįmanoma. O jei gedimas nebus remontuojamas, dėžė galiausiai visai sustos“, – priduria R. Mackevičius.
Vis dėlto tai, ar automatinės greičių dėžės gedimas egzistavo dar iki automobilio pardavimo, gali patvirtinti arba paneigti servisai. R. Mackevičius nurodo, kad dažnai lieka požymių, jog buvo kištasi prie elektroninės sistemos, o kai kurie automobilių modeliai tokią informaciją išsaugo savo vidinėse sistemose.
Anot jo, remonto dirbtuvės, turėdamos pakankamai patirties, pagal pavarų dėžės veikimo ypatumus gali bent preliminariai nustatyti, kada galėjo pasireikšti pirmieji gedimo požymiai – prieš šimtus ar net tūkstančius kilometrų.
„Dažnai atlikdami papildomą tyrimą randame informacijos, kad pardavėjas jau buvo lankęsis servisuose dėl tokios problemos. Taip pat pasitaiko atvejų, kai ankstesnis savininkas ar pardavėjas sutartyje buvo nurodęs šį trūkumą, tačiau vėliau automobilis buvo perparduotas kitam pirkėjui“, – aiškina R. Mackevičius.
Pasak jo, tokiais atvejais automobilio pardavimo kaina dažnai būna mažesnė, o perpardavėjas, siekdamas uždirbti, pasinaudoja žiniomis, kaip laikinai sudaryti įspūdį, kad sistemos veikia tinkamai.
Kaip pažymi R. Mackevičius, svarbūs ne tik įrodymai, bet ir tinkamai atliktos procedūros. Pavyzdžiui, automobilio patikra servise, pardavėjo informavimas raštu prieš atliekant patikrą, skelbimo išsaugojimas bei aiškiai įvardytas pirkėjo siekis, kaip jis norėtų išspręsti kilusį ginčą.
Anot jo, Civilinis kodeksas numato bent keturis galimus problemos sprendimo būdus, tačiau ne visais atvejais galima pasinaudoti kiekvienu iš jų.
R. Mackevičius teigia, kad per savo praktiką nėra susidūręs su dviem visiškai vienodomis istorijomis, todėl išskiria svarbiausius dalykus, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas pirkėjas:
- Neskubėti ir prieš pirkimą visada atlikti transporto priemonės patikrą, net jei pardavėjas tikina, kad automobilis yra puikios būklės.
- Įsigijus automobilį pasikeisti variklio alyvą, net jei pardavėjas teigia ją keitęs prieš kelias savaites. Pasak eksperto, kartais naudojami įvairūs priedai, kurie laikinai pagerina variklio darbą ir užmaskuoja rimtesnius gedimus.
- Į automobilio apžiūrą pasiimti draugą ar draugę, kurie galėtų objektyviai įvertinti transporto priemonės būklę.
R. Mackevičius pastebi, kad pasitaiko atvejų, kai automobilio trūkumai išaiškėja ne po kelių savaičių ar mėnesių, o tik po kelerių metų.
„Turėjome klientę, kuri nusipirkusi automobilį juo naudojosi ketverius metus – vežiojo vaikus į darželį ir mokyklą. Tik nusprendusi automobilį parduoti sužinojo, kad jis buvo stipriai apgadintas ir faktiškai tapęs savotišku „Frankenšteinu“. Saugos pagalvės buvo apvyniotos izoliacija ir paslėptos savo vietose, o kairė galinė automobilio dalis privirinta nuo kitos transporto priemonės.
Apie tai paaiškėjo tik tada, kai atvykę potencialūs pirkėjai pastebėjo galimus pažeidimus ir, gavę savininkės sutikimą, atliko išsamesnę apžiūrą. Pardavėjas buvo nurodęs, kad automobilis nėra patekęs į eismo įvykius. Vis dėlto galiausiai pavyko jį grąžinti pardavėjui, nors jis tuo buvo nelabai patenkintas“, – pasakoja R. Mackevičius.
Kaip įrodyti, kad defektas buvo nuslėptas?
„Go Legal“ teisininkas, advokato padėjėjas Andrius Bubulis aiškina, kad tokioje situacijoje pirmiausia reikėtų įvertinti ir nustatyti, ar tai yra natūralus naudoto automobilio nusidėvėjimas, ar defektas, egzistavęs dar iki pirkimo.
Vien aplinkybė, kad gedimas paaiškėjo po kelių savaičių, nebūtinai reiškia, kad pardavėjas veikė nesąžiningai. Tačiau tam tikrais atvejais gali būti pagrindas kalbėti apie nuslėptą defektą, jeigu bus įrodyta, kad gedimas atsirado dėl priežasčių, susijusių su netinkamu greičių dėžės naudojimu iki sandorio sudarymo.
Vis dėlto nuslėptu defektu paprastai laikomas toks trūkumas, kuris egzistavo automobilio pardavimo metu, tačiau jo nebuvo galima pastebėti įprastos apžiūros metu ir apie kurį pirkėjas nebuvo tinkamai informuotas.
„Vertinant šią situaciją, svarbi reikšmė tenka ir aplinkybei, ar pardavėjas žinojo apie gedimą arba turėjo pagrindo apie jį žinoti. Jei pirkėjas prieš sandorį aiškiai akcentavo, kad automatinės greičių dėžės būklė jam yra esminė, o pardavėjas patvirtino, kad problemų nėra, ši aplinkybė ginčo atveju gali turėti reikšmingą vertę“, – nurodo A. Bubulis.
Tačiau svarbu paminėti, kad jeigu pirkėjas akcentuoja, jog automatinės greičių dėžės būklė jam buvo esminė, bus vertinamas ir jo elgesys prieš įsigyjant transporto priemonę. Kitaip tariant, ar jis ėmėsi aktyvių veiksmų greičių dėžės būklei patikrinti ir įsitikinti jos technine būkle.
Šiuo atveju pirkėjui labai svarbu kuo greičiau rinkti įrodymus. Praktikoje reikšmingiausi būna:
- nepriklausomo autoserviso diagnostikos išvada;
- specialistų išvada dėl tikėtino gedimo atsiradimo laiko ir pobūdžio;
- automobilio pardavimo skelbimo turinys;
- duomenys apie ankstesnius remontus;
- klaidos automobilio elektroninėje sistemoje.
A. Bubulis taip pat akcentuoja, kad ypač svarbu nustatyti, ar gedimas greičiausiai egzistavo dar iki pardavimo, nes būtent tai dažniausiai tampa pagrindiniu ginčo klausimu teisme.
Jeigu nustatoma, kad automobilis turėjo nuslėptą defektą, pirkėjas gali reikalauti:
Anot jo, konkretūs reikalavimai priklauso nuo defekto masto, jo reikšmingumo bei nuo to, ar automobiliu apskritai galima saugiai ir tinkamai naudotis.
„Praktikoje tokie ginčai dažniausiai sprendžiami derybų keliu, nes bylinėjimasis dėl transporto priemonių defektų dažnu atveju reikalauja ekspertizių ir gali užtrukti.
Vis dėlto, jei susitarti nepavyksta, ginčai neretai persikelia į teismą, kur pagrindiniu klausimu tampa būtent įrodinėjimas – ar gedimas egzistavo automobilio perdavimo metu ir ar pardavėjas apie jį žinojo arba turėjo žinoti“, – priduria A. Bubulis.
Svarbu pabrėžti, kad naudoto automobilio pirkimas savaime reiškia tam tikrą nusidėvėjimo riziką, todėl ne kiekvienas po sandorio atsiradęs gedimas laikomas nuslėptu defektu. Kiekviena situacija vertinama individualiai, atsižvelgiant į automobilio amžių, ridą, techninę būklę bei šalių bendravimą prieš sandorio sudarymą.
VVTAT paaiškino, kada galima reikšti pretenziją
VVTAT pabrėžia, kad pardavėjas privalo perduoti vartotojui naudotą automobilį, kuris atitinka pirkimo–pardavimo sutartį ir turi savybes, kurių pirkėjas gali pagrįstai tikėtis pagal pardavėjo suteiktą informaciją.
Anot tarnybos, verslininkas privalo aiškiai, suprantamai ir neklaidinančiai informuoti apie parduodamos transporto priemonės būklę bei savybes. Jei ši pareiga nėra tinkamai įvykdoma, pardavėjas gali būti įpareigotas atlyginti vartotojo patirtus nuostolius.
Kilus ginčui dėl informacijos tikslumo ar pakankamumo, būtent pardavėjas turi įrodyti, kad pirkėjui buvo pateikta visa būtina ir teisinga informacija.
VVTAT taip pat primena, kad pardavėjas atsako už automobilio trūkumus, kurie egzistavo jo perdavimo vartotojui metu ir paaiškėjo ne vėliau kaip per dvejus metus nuo įsigijimo.
Pasak VVTAT, jei vartotojas turi įrodymų, kad buvo suklaidintas arba jam nebuvo atskleista informacija apie tikrąją automobilio būklę, jis gali reikšti pretenziją pardavėjui.
Tuo metu prašyti sumažinti kainą arba nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti pinigus galima tais atvejais, kai pardavėjas automobilio nesuremontuoja ar nepakeičia, gedimai kartojasi, trūkumas yra esminis arba akivaizdu, kad problema nebus išspręsta per protingą terminą ir sukels vartotojui didelių nepatogumų.
Jeigu automobilis turi esminį trūkumą, kuris neleidžia jo naudoti pagal paskirtį, vartotojas gali reikalauti:
VVTAT atkreipia dėmesį, kad pirmiausia vartotojas turi raštu kreiptis į pardavėją, aiškiai nurodyti pastebėtus gedimus ir savo reikalavimą. Pardavėjas į tokį kreipimąsi privalo atsakyti per 14 dienų.
Jei atsakymas netenkina arba jo išvis nesulaukiama, vartotojas gali kreiptis į VVTAT dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kartu būtina pateikti pirkimą patvirtinančius dokumentus, kreipimąsi į pardavėją, jo atsakymą (jei toks gautas) ir kitus turimus įrodymus, pavyzdžiui, serviso išvadas ar ekspertizės aktus.
Taip pat pažymima, kad vartotojui savarankiškai pašalinus automobilio trūkumus ir tik vėliau pareikalavus kompensuoti išlaidas, gali būti pažeistos nustatytos procedūros, todėl toks prašymas VVTAT gali būti nenagrinėjamas.
VVTAT duomenimis, 2025 metais tarnyba sulaukė apie 200 prašymų, susijusių su transporto priemonių kokybe, ridos duomenimis, komplektacija, komercine garantija ir kitais klausimais. Didžioji dalis jų buvo susiję su naudotais automobiliais, o pastaruoju metu tokių skundų skaičius didėja.
