Kasmet mokslininkai vis dažniau susiduria su reiškiniais mūsų planetoje, kurių negali paaiškinti.
JAV, netoli Santa Kruzo miesto (Kalifornija), yra viena iš paslaptingiausių mūsų planetos vietų – Preiserio zona. Ji užima vos kelis hektarus, tačiau mokslininkai mano, kad tai anomali zona. Mat fizikos dėsniai čia neveikia. Todėl, pavyzdžiui, vienodo ūgio žmonės, stovėdami ant visiškai lygaus paviršiaus, atrodys, kad vienas – aukščiau, o kitas – žemiau. Dėl to kalta anomalioji zona. Mokslininkai ją atrado dar 1940 metais. Tačiau 70 metų tyrinėdami šią vietą jie negalėjo suprasti, kodėl taip atsitinka.
Anomalios zonos centre praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Džordžas Preiseris pasistatė namą. Tačiau praėjus vos keleriems metams po jo pastatymo namas pasviro. Nors taip nutikti neturėjo. Juk jis buvo pastatytas laikantis visų taisyklių. Jis stovi ant tvirto pamato, visi kampai namo viduje yra 90 laipsnių, o abi jo stogo pusės yra visiškai simetriškos viena kitai. Keletą kartų šį namą buvo bandyta išlyginti. Keitė pamatus, dėjo geležines atramas, net perstatinėjo sienas. Tačiau kiekvieną kartą namas grįždavo į pradinę padėtį. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad toje vietoje, kur pastatytas namas, sutrikęs žemės magnetinis laukas. Tiesą sakant, net kompasas čia rodo visiškai priešingą informaciją. Vietoj šiaurės jis rodo pietus, o vietoj vakarų – rytus.
Dar viena įdomi šios vietos savybė: žmonės čia negali ilgai užsibūti. Jau po 40 minučių buvimo Preiserio zonoje žmogus patiria nepaaiškinamą sunkumo jausmą, kojos darosi klaikios, svaigsta galva, padažnėja pulsas. Ilgesnis buvimas gali sukelti staigų širdies priepuolį. Mokslininkai kol kas negali paaiškinti šios anomalijos, žinoma viena, kad tokia zona gali kaip teigiamai veikti žmogų, apdovanoti jį jėgomis ir gyvybingumu, taip ir sužlugdyti.
Tyrinėtojai, tyrinėjantys paslaptingas mūsų planetos vietas, pastaraisiais metais priėjo prie paradoksalios išvados. Anomalinės zonos egzistuoja ne tik Žemėje, bet ir kosmose. Ir neatmetama galimybė, kad jos tarpusavyje susijusios. Maža to, kai kurie mokslininkai mano, kad visa mūsų Saulės sistema yra savotiška anomalija Visatoje.
Ištyrę 146 žvaigždžių sistemas, panašias į mūsų Saulės sistemą, mokslininkai nustatė: kuo didesnė planeta, tuo ji arčiau savo žvaigždės. Arčiausiai šviesulio yra didžiausia planeta, paskui – mažesnės ir t. t.
Tačiau mūsų Saulės sistemoje yra atvirkščiai: didžiausios planetos – Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas – yra pakraščiuose, o mažiausios planetos yra arčiausiai Saulės. Kai kurie mokslininkai tokią anomaliją aiškina net tuo, kad neva mūsų sistemą kažkas dirbtinai sukūrė. Ir tas kažkas specialiai išdėstė planetas tokia tvarka, kad pasirūpintų, jog nieko nenutiktų Žemei ir jos gyventojams.
Pavyzdžiui, penktoji planeta nuo Saulės – Jupiteris – yra tikras Žemės planetos skydas. Dujų milžinė yra tokiai planetai netipinėje orbitoje. Taigi, tarsi specialiai išsidėsčiusi taip, kad tarnautų kaip savotiškas kosminis skėtis Žemei. Jupiteris veikia kaip savotiški „spąstai”, sulaikantys objektus, kurie kitu atveju nukristų ant mūsų planetos. Pakanka prisiminti 1994 m. liepą, kai į Jupiterį milžinišku greičiu rėžėsi Shoemaker-Levy kometos fragmentai, sprogimų plotas tuomet prilygo mūsų planetos skersmeniui.
Bet kuriuo atveju mokslas dabar rimtai imasi anomalijų paieškos ir tyrimo, taip pat bandymų susitikti su kitomis protingomis būtybėmis. Ir tai duoda vaisių. Štai netikėtai mokslininkai padarė neįtikėtiną atradimą – Saulės sistemoje yra dar dvi planetos.
Tarptautinė astronomų grupė neseniai paskelbė dar sensacingesnius tyrimų rezultatus. Pasirodo, kad senovėje mūsų Žemę apšvietė iškart dvi Saulės. Tai įvyko maždaug prieš 70 000 metų. Saulės sistemos pakraštyje pasirodė žvaigždė. O mūsų tolimi protėviai, gyvenę akmens amžiuje, galėjo stebėti dviejų dangaus šviesulių švytėjimą vienu metu: Saulės ir svetimos viešnios. Šią žvaigždę, keliaujančią po svetimas planetų sistemas, astronomai pavadino Šolco žvaigžde. Ji pavadinta jos atradėjo Ralfo Dieterio Šolco vardu. Jis 2013 m. pirmą kartą ją nustatė kaip žvaigždę, priklausančią arčiausiai Saulės esančių žvaigždžių klasei.
Žvaigždė yra dešimtadaliu mažesnė už mūsų Saulę. Kiek laiko dangaus šviesulys yra Saulės sistemos svečias, tiksliai nežinoma. Tačiau šiuo metu Šolco žvaigždė, astronomų skaičiavimais, nuo Žemės nutolusi 20 šviesmečių atstumu ir toliau nuo mūsų tolsta.
Apie daugelį anomalių reiškinių pasakoja astronautai. Tačiau jų prisiminimai dažnai slepiami daugelį metų. Kosmose pabuvoję žmonės nelinkę atskleisti paslapčių, kurių liudininkais tapo. Tačiau kartais astronautai padaro pareiškimus, kurie tampa sensacija.
Buzzas Aldrinas yra antrasis žmogus po Neilo Armstrongo, įžengęs į Mėnulį. B. Aldrinas tvirtina: nežinomos kilmės kosminius objektus jis stebėjo gerokai prieš savo garsiąją misiją į Mėnulį. Dar 1966 m. Aldrinas tada išėjo į atvirą kosmosą, o jo kolegos netoli jo pamatė neįprastą objektą – šviečiančią dviejų elipsių figūrą, kuri beveik akimirksniu persikėlė iš vieno erdvės taško į kitą.
Jei keistą šviečiančią elipsę matė tik vienas astronautas Buzzas Aldrinas, tai būtų galima nurašyti fizinei ir psichologinei perkrovai. Tačiau švytintį objektą aptiko ir dispečeriai komandiniame centre
Amerikos kosmoso agentūra 1966 m. liepą oficialiai pripažino: objektų, kuriuos matė astronautai, neįmanoma klasifikuoti. Jų negalima priskirti prie mokslo paaiškinamų reiškinių.
Labiausiai stebina tai, kad visi kosmonautai ir astronautai, buvę Žemės orbitoje, minėjo keistus reiškinius kosmose. Jurijus Gagarinas interviu ne kartą pasakojo, kad orbitoje girdėjo gražią muziką. Kosmonautas Aleksandras Volkovas, kosmose buvęs tris kartus, sakė, kad aiškiai girdėjo šuns lojimą ir vaikų verksmą.
Kai kurie mokslininkai mano, kad milijonus metų visa Saulės sistemos erdvė buvo atidžiai stebima nežemiškų civilizacijų. Visos sistemos planetos yra po jų akiniais. Ir šios kosminės jėgos yra ne tik stebėtojos. Jos gelbsti mus nuo kosminių grėsmių, o kartais ir nuo savęs sunaikinimo.
2011 m. kovo 11 d. už 70 kilometrų nuo Japonijos salos Honšiū rytinės pakrantės įvyko žemės drebėjimas, kurio stiprumas siekė 9 balus pagal Richterio skalę – stipriausias Japonijos istorijoje.
Šio pražūtingo drebėjimo centras buvo Ramiajame vandenyne, 32 kilometrų gylyje po jūros lygiu, todėl jis sukėlė galingiausią cunamį. Užteko vos 10 minučių, kad didžiulė banga pasiektų didžiausią salyno salą Honšiū. Daug Japonijos pakrantės miestų buvo tiesiog nuplauti.
Tačiau baisiausia nutiko kitą dieną – kovo 12-ąją. Ryte, 6.36 val. ryto, sprogo pirmasis Fukušimos atominės elektrinės reaktorius. Pradėjo sklisti radiacija. Jau tą dieną sprogimo epicentre didžiausias leistinas užterštumo lygis buvo viršytas 100 tūkst. kartų.
Kitą dieną sprogo antrasis blokas. Biologai ir radiologai įsitikinę: po tokio didžiulio nuotėkio turėtų būti užterštas beveik visas Žemės rutulys. Juk jau kovo 19 d. – praėjus vos savaitei po pirmojo sprogimo – pirmoji radiacijos banga pasiekė JAV krantus. Ir pagal prognozes radiacijos debesys po to turėjo judėti toliau…
Tačiau taip neatsitiko. Daugelis žmonių tuo metu manė, kad pasaulinio masto katastrofos pavyko išvengti tik dėl kažkokių nežmogiškų, tiksliau sakant, nežemiškų jėgų įsikišimo.
Ši versija skamba kaip fantazija, kaip pasaka. Tačiau jei atseksite anomalinių reiškinių, kuriais tomis dienomis stebėjosi Japonijos gyventojai, skaičių, galite padaryti stulbinančią išvadą: NSO buvo pastebėta daugiau nei per pastarąjį pusmetį visame pasaulyje! Šimtai japonų fotografavo ir filmavo neatpažintus šviečiančius objektus danguje.
Tyrėjai yra visiškai tikri – radiacinis debesis, kuris aplinkosaugininkams buvo netikėtas ir, priešingai nei prognozavo sinoptikai, išsisklaidė tik dėl šių keistų objektų aktyvumo danguje. Ir tokių netikėtų situacijų būta ne vienos.
2010 m. mokslininkai patyrė tikrą šoką. Jie nusprendė, kad ilgai lauktas atsakymas iš proto brolių buvo gautas. Ryšį su ateiviais galėjo palaikyti amerikiečių kosminis aparatas „Voyager”. Jis buvo paleistas į Neptūną 1977 m. rugsėjo 5 d. Jo laive buvo ir tyrimų įranga, ir žinia nežemiškajai civilizacijai. Mokslininkai tikėjosi, kad zondas praskries netoli planetos, o tada paliks Saulės sistemą.
Šioje laikmenoje buvo pateikta bendra informacija apie žmonių civilizaciją paprastų piešinių ir garso įrašų pavidalu: sveikinimai penkiasdešimt penkiomis pasaulio kalbomis, vaikų juokas, laukinės gamtos garsai, klasikinė muzika. Tuo pat metu įrašyme asmeniškai dalyvavo ir tuo metu Amerikos prezidento pareigas ėjęs Džimis Karteris (Jimmy Carter): jis kreipėsi į nežemiškąjį intelektą su prašymu siekti taikos.
Daugiau nei trisdešimt metų prietaisas transliavo paprastus signalus: tai buvo visų sistemų normalaus veikimo įrodymas. Tačiau 2010 m. „Voyager” signalai pasikeitė, ir dabar iššifruoti kosminio keliautojo informaciją reikėjo ne ateiviams, o patiems zondo kūrėjams. Pirmiausia ryšys su zondu staiga nutrūko. Mokslininkai nusprendė, kad po trisdešimt trejų metų nepertraukiamo darbo prietaisas tiesiog davė atkirtį. Tačiau jau po kelių valandų „Voyager” vėl atgijo ir pradėjo į Žemę transliuoti labai keistus signalus, daug sudėtingesnius nei anksčiau. Šiuo metu signalai nėra iššifruoti.
Daugelis mokslininkų mano, kad anomalijos, slypinčios kiekviename Visatos kampelyje, iš tiesų tėra ženklas, kad žmonija dar tik pradeda savo ilgą kelionę pasaulio pažinimo link.
Patiko straipsnis? Pasidalykite juo su draugais „Facebook” tinkle:
