Kamilė Lukauskytė
29-erių sūnaus mirtis vienai Lietuvos šeimai tapo skausmu, kurio neįmanoma paslėpti. Žinomas advokatas Vytautas Zelianka, netekęs savo sūnaus Jurgio, pirmiausia pasidalijo asmeniniu skausmu. Tačiau vėliau nusprendė padaryti tai, kas tėvui turbūt buvo dar sunkiau – viešai papasakoti apie sudėtingą sūnaus gyvenimą ir klaidas, kurias, jo paties žodžiais, šeima bandė suprasti per vėlai.
Šis pasakojimas – ne tik apie netektį. Tai ir skaudi žinutė kitiems tėvams, vaikams bei šeimoms, kurios galbūt šiandien išgyvena panašias problemas.
Žinia, kurios niekas nenorėjo išgirsti
Penktadienį V. Zelianka pranešė, kad mirė jo 29-erių sūnus Jurgis. Netrukus advokatas sulaukė milžiniško žmonių dėmesio – jo asmeninis įrašas netyčia tapo viešas ir pasiekė beveik 900 tūkst. žmonių.
Į jį pasipylė tūkstančiai žinučių.
Žmonės reiškė užuojautą, dalijosi savo istorijomis, rašė apie panašias patirtis. Tada V. Zeliankos žmona Vilija paragino vyrą išnaudoti šį netikėtą dėmesį prasmingai – galbūt papasakota istorija galėtų padėti bent vienai šeimai.
Advokatas sutiko.
Ir papasakojo apie Jurgį.
Vaikystėje – ligos, vėliau prasidėjo kita kova
Pasak tėvo, Jurgis nuo mažens buvo itin protingas vaikas. Knygos jį domino nuo pat ankstyvos vaikystės, o suaugęs jis galėjo rimtai diskutuoti apie neurobiologiją, filosofiją, psichologiją ir literatūrą.
Tačiau jo vaikystėje netrūko sveikatos problemų. Tarp jų buvo migrena, o vėlyvoje paauglystėje prasidėjo depresija.
Mokykloje Jurgis jautėsi kitoks. Jis nemėgo muštynių, patyčių ir elgesio, kuris, jo akimis, buvo beprasmis.
Tačiau paradoksalu – pats tapo patyčių taikiniu.
Tėvas pasakoja, kad tam tikru metu nuo jo nusisuko ir keli draugai. Jurgis liko vis labiau vienas.
Vėliau namuose atsirado jaunesnė sesuo, dar po kurio laiko – broliukas. V. Zeliankos teigimu, sūnus ir šeimoje ėmė jaustis atstumtas.
Vienatvė, atstūmimo jausmas ir didelis intelektas, pasak tėvo, tapo svarbia jo asmenybės dalimi.
Problema, kurios šeima ilgai nesuprato
Jurgis buvo gydomas dėl depresijos. V. Zelianka pasakoja, kad gydymo metu atsirado priklausomybės nuo medikamentų problema, o vėliau ji tapo gerokai platesnė.
Sūnus labai domėjosi farmakologija, pats ieškojo būdų, kaip suvaldyti savo savijautą ir ADHD simptomus. Jis jautėsi pakankamai išmanantis šią sritį, todėl kartais net diskutuodavo su gydytojais apie gydymo metodus.
Tėvo pasakojimu, ilgainiui toks elgesys tapo savarankiška problema.
Šeimai buvo vis sunkiau suprasti, kas vyksta.
Jurgis tapo žmogumi, kuris bandė savo sunkumus įveikti pats, nors jam reikėjo profesionalios pagalbos ir aplinkinių palaikymo.
Tėvo išpažintis: galbūt reikėjo ne to, ką tuo metu daviau
Viena skaudžiausių V. Zeliankos pasakojimo vietų susijusi su jo paties gyvenimu.
Advokatas pripažįsta, kad tuo metu sėkmingai kilo jo profesinė karjera. Jis net paliko teisėjo karjerą ir tapo advokatu, be kita ko, siekdamas uždirbti daugiau ir turėti daugiau galimybių pasirūpinti sūnaus gydymu.
Tačiau šiandien jis kelia sau kitą klausimą.
Galbūt vaikui reikėjo ne daugiau pinigų.
Galbūt reikėjo daugiau pokalbių.
Daugiau laiko.
Daugiau paprasto tėviško patvirtinimo, kad jis yra mylimas toks, koks yra.
„Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, aš rinkčiausi daugiau ryšio su vaikais, mažiau išorinių reikalų“, – savo išvadoje rašė V. Zelianka.
„Vaikai daug svarbiau už visus pasaulio profesinius pasiekimus“
Ši mintis tapo bene stipriausia viso tėvo pasakojimo dalimi.
V. Zelianka neslepia, kad šiandien jau nieko nebegalima pakeisti. Karjeros sprendimų atsukti atgal neįmanoma. Laiko susigrąžinti taip pat.
Todėl jo istorija pirmiausia skirta tiems tėvams, kurie dar turi galimybę pasirinkti.
Jis ragina atkreipti dėmesį į vaiką, kuris jaučiasi vienišas, atstumtas ar nesuprastas. Neapsiriboti vien daiktais, pinigais ar bandymu „sutvarkyti“ problemą.
Kartais vaikui svarbiausia išgirsti, kad jis reikalingas.
Kad yra mylimas.
Kad gali kalbėti apie tai, kas vyksta jo viduje, nebijodamas būti pasmerktas.
Skausminga žinutė po sūnaus mirties
V. Zelianka taip pat ragina žmones, susiduriančius su priklausomybių ar psichikos sveikatos problemomis, nebandyti visko įveikti vieniems. Jo teigimu, būtina ieškoti profesionalios pagalbos ir palaikančių bendruomenių.
Tėvams jis siunčia kitą žinutę – neignoruoti vaiko vienišumo ir nepriimti jo užsidarymo kaip paprasto maištavimo.
Nes kartais už pykčio, keisto elgesio ar atsiribojimo gali slėptis kur kas gilesnė problema.
O tada laukti gali būti per vėlu.
V. Zeliankos istorijoje šiandien nebeliko galimybės pasakyti sūnui dar vieno sakinio, skirti dar vieno vakaro pokalbiui ar tiesiog pabūti šalia.
Liko tik prisiminimai ir klausimai, į kuriuos atsakymo jau neįmanoma gauti.
Straipsnio pabaigoje advokatas kreipėsi į sūnų pačiais paprasčiausiais žodžiais – prisipažino jį mylintis ir sakė, kad jo ilgėsis visą likusį gyvenimą.
