Kamilė Lukauskytė
Lietuvoje vėl keliama idėja iš esmės pakeisti organų donorystės tvarką. Siūloma pereiti prie numanomo sutikimo modelio, pagal kurį žmogui nebereikėtų iš anksto registruoti sutikimo tapti organų donoru.
Tačiau skambus teiginys, kad „po mirties visi automatiškai taptų donorais“, nėra visiškai tikslus. Siūlytas modelis numato galimybę žmogui dar gyvam esant aiškiai pareikšti, kad jis donorystei nepritaria. Be to, pagal vadinamąjį švelnų numanomo sutikimo modelį po žmogaus mirties būtų kalbamasi ir su jo artimaisiais.
Taigi kalba eina ne apie priverstinį organų paėmimą, o apie sutikimo principo pakeitimą.
Dabar Lietuvoje galioja kita tvarka
Šiuo metu žmogus gali oficialiai pareikšti sutikimą, kad po mirties jo organai ir audiniai būtų panaudoti transplantacijai. Tokį apsisprendimą simbolizuoja Donoro kortelė.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, 2026 metų rugsėjo pabaigoje sutikimą donorystei buvo išreiškę daugiau kaip 52 tūkst. žmonių. Dar daugiau kaip 5,6 tūkst. buvo oficialiai pareiškę nesutikimą.
Praktikoje yra dar viena itin svarbi aplinkybė: net ir žmogui iš anksto pritarus donorystei, po jo mirties dėl situacijos jautrumo kalbamasi su artimaisiais.
Kas pasikeistų?
Numanomo sutikimo sistemos principas būtų priešingas: jeigu pilnametis žmogus nebūtų oficialiai pareiškęs, kad nesutinka po mirties tapti donoru, būtų laikoma, kad jis donorystei neprieštarauja.
Norintieji atsisakyti donorystės galėtų savo valią užregistruoti. Toks žmogaus sprendimas būtų privalomas ir artimieji jo pakeisti negalėtų.
Tačiau jeigu žmogus nebūtų užregistravęs prieštaravimo, pagal siūlytą švelnų modelį po jo mirties vis tiek būtų prašoma artimųjų sutikimo.
Būtent ši detalė svarbi, nes reiškia, kad žmogus nebūtų automatiškai paverčiamas faktiniu organų donoru vien todėl, kad nebuvo užpildęs atsisakymo.
Donoru gali tapti tik nedaugelis mirusiųjų
Dar vienas dažnai pamirštamas faktas – organų donorystė po mirties įmanoma tik labai specifinėmis medicininėmis aplinkybėmis.
Vien žmogaus mirtis nereiškia, kad jo organai galės būti transplantuoti. Potencialus donoras turi atitikti griežtus medicininius kriterijus, o visas procesas vyksta gydymo įstaigoje ir yra griežtai reglamentuotas.
Numanomo sutikimo sistema įvairiomis formomis jau veikia daugelyje Europos valstybių. Jos šalininkai tikisi, kad toks principas galėtų paskatinti donorystę ir sumažinti atvejų, kai žmogus donorystei neprieštaravo, tačiau savo valios niekada oficialiai neįformino.
Vis dėlto Lietuvoje šiuo metu galiojanti donorystės tvarka nėra pakeista. Todėl teiginį, kad visi Lietuvos gyventojai po mirties jau automatiškai taps donorais, reikėtų vertinti kaip klaidinantį – kalbama apie siūlomą modelį, o ne jau įsigaliojusią tvarką.
