Lukas Starkus
Nekilnojamojo turto (NT) brokerio darbą dauguma įsivaizduoja kupiną skaičių ir prašmatnių apartamentų, vis tik šia veikla užsiimanti Gitana Dernovaitė tikino, kad kiekvienas būstas – tai atskira žmogaus istorija, kupina džiaugsmų ir nusivylimų. Išskirtinio pokalbio metu Gitana pasidalijo savo NT brokerės darbo užkulisiais ir atskleidė istorijas, kurios iki šios dienos lydi ją gyvenime.
Pasak Gitanos, dažniausiai į ją žmonės kreipiasi turėdami klausimų ar problemų, o ji padeda jas išspręsti. Vienintelės istorijos, kurios būna paprastesnės – besikreipiantys investuotojai.
„Lietuvoje posakis „kaip žemes pardavęs“ atsirado todėl, kad seniau žemės praktiškai niekas neparduodavo. Žemė būdavo paveldima.
Ją parduodavo tik tada, kai šeimą ištikdavo nelaimė, kai ji nebegalėdavo išgyventi ar išlaikyti savo ūkio, todėl žemės pardavimas visada reikšdavo tam tikrą netektį šeimoje.
Manau, būtent iš čia ir atsirado šis posakis. Net ir šiandien žmonės retai džiaugiasi parduodami žemę ar šeimos turtą. Vis tiek lieka šioks toks liūdesio prieskonis“, – paaiškino ji.
Pats laimingiausias turto paveldėtojas
Pirmoji istorija, apie kurią papasakojo Gitana, nutiko tuo metu, kai į ją per „Facebook“ kreipėsi užsienyje gyvenanti moteris. Ji pranešė, kad turi būstą Lietuvoje, kuriame gyveno nuomininkai, norėjo jį parduoti.
Kadangi jau buvo garbaus amžiaus, moteris įgaliojo Gitaną suorganizuoti pardavimą, tad pašnekovė ėmėsi darbo.
„Gavusi įgaliojimą nuvykau į butą. Ten gyveno nuomininkai, susitarėme, kad jie dar šiek tiek pagyvens ir vėliau išsikraustys. Pradėjau pardavimo procesą ir gana greitai radau pirkėją.
Dokumentus išsiunčiau notarui, tačiau tada jis mane sustabdė. Jis pasakė: „Palaukit, čia dar yra reikalų. Kol kas parduoti negalima“.
Paaiškėjo, kad buto savininkė buvo našlė, butą ji pirko būdama ištekėjusi. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė paprasta, nes ji buvo išsipirkusi būstą už savo pinigus. Tai buvo butas, kurį jai kažkada buvo suteikusi darbovietė, o vėliau ji jį išsipirko už savo lėšas.
Ji buvo visiškai įsitikinusi, kad būstas priklauso tik jai, tačiau teisiškai situacija buvo sudėtingesnė. Kadangi turtas buvo įsigytas santuokos metu, dalis jo priklausė ir jos sutuoktiniui, kuris aptariamu metu jau buvo miręs“, – pasakojo Gitana.
Dėl to garbaus amžiaus moteriai, pasak NT brokerės, tuo metu jau prireikė ir advokato pagalbos. Gitana pasakojo, kad skubėjo surinkti dokumentus, įrodančius įvairias aplinkybes, susijusias su turto paveldėjimu.
Advokatas paprašė Gitanos nuvykti į butą, paieškoti senų dokumentų. Atvykusi Gitana pradėjo paieškas, o visai netrukus aptiko seną, apdulkėjusią dėžutę, kuri buvo nejudinta daugelį metų.
„Pradėjau ieškoti čekių, mokėjimo kvitų ir kitų dokumentų, kurie galėtų padėti sutvarkyti paveldėjimo reikalus, tačiau vienas pirmųjų dokumentų, kurį radau, buvo visai ne apie butą. Tai buvo senas sovietinių laikų laiškas.
Jame moteris rašė, kad susilaukė sūnaus nuo konkretaus vyro. Rašte buvo nurodyta, kad vaikui buvo dveji metai, kai jo tėvas išvyko gyventi į Vilnių ir daugiau niekada nepasirodė. Moteris prašė priteisti alimentus.
Perskaičiusi tą dokumentą supratau, ką jis reiškia – miręs vyras turėjo sūnų iš kitų santykių, o tai reiškė, kad mes turime dar vieną paveldėtoją“, – pasakojo Gitana.
Ji nurodė, kad apie šią žinią turėjo pranešti būsto savininkei, o ši natūraliai pasiteiravo – prie ko čia sūnus, jeigu viską pirko, mokėjo pati. Vis tik dėl būsto pirkimo santuokoje buvo aišku, kad dalis jo priklauso paveldėtojui.
„Aš jo paklausiau: „Ar jūsų tėvas buvo toks ir toks žmogus?“ Jis atsakė, kad taip. Tuomet papasakojau jam visą situaciją.
Įsivaizduokite: žmogus daugiau nei trisdešimt metų nėra matęs savo tėvo, nieko apie jį nėra girdėjęs ir staiga jam paskambina brokerė, kuri sako, kad jam priklauso dalis turto.
Tai buvo tarsi skambutis iš praeities. Kadangi ta moteris turėjo dukrą, o vyras buvo palikęs ir sūnų iš ankstesnių santykių, reikėjo paskirstyti paveldimą turto dalį“, – sakė ji.
Pagal paveldėjimo teisę sūnui priklausė pusė ketvirtadalio viso turto, o, kaip pasakojo Gitana, jis buvo turbūt vienas laimingiausių žmonių, paveldėjęs tėvo turtą.
Pasidomėjus, ką vyras ketino daryti su pinigias, jis atsakė, kad ketina investuoti pinigus, turi daug planų.
„Iki šiol prisimenu jį kaip vieną įsimintiniausių savo klientų, nes jis neturėjo jokio emocinio ryšio su tuo turtu. Tėvo nepažinojo, nieko iš jo nesitikėjo, o gyvenimas netikėtai jam grąžino tai, ko jis niekada nemanė gausiąs“, – šyptelėjo ji.
