Kamilė Lukauskytė
Ukrainoje įsiplieskė skandalas, kuris jau peržengė paprasto korupcijos tyrimo ribas. Istorijos centre – dešimtys tūkstančių žmonių, telefoniniai skambučių centrai, milijardiniai pinigų srautai ir vienas aukščiausių šalies teisėsaugos pareigūnų.
Visa ši istorija prasidėjo nuo veiklos, kuri karo pradžioje kai kam net atrodė naudinga Ukrainai. Skambučių centrai daugiausia taikėsi į Rusijos gyventojus, o dalis surinktų pinigų buvo skiriama Ukrainos kariuomenei. Tačiau vėliau verslas pakeitė kryptį – sukčiai ėmė taikytis į Vakarų valstybių gyventojus ir net pačius ukrainiečius.
Ir tada paaiškėjo dar viena istorijos dalis: teisėsauga galėjo ne tik nesugebėti sustabdyti šio verslo, bet kai kurie pareigūnai, kaip įtariama, už pinigus suteikė jam apsaugą.
Iš pradžių taikiniu tapo Rusija
Pagal LRT aprašomą tyrimą, Ukrainoje telefoninių sukčių industrija itin išaugo po plataus masto Rusijos invazijos.
Rusijos banko „Sberbank“ atstovas 2024 metais teigė, kad Ukrainos telefoniniai sukčiai iš Rusijos gyventojų galėjo išvilioti apie 250 mlrd. rublių – maždaug 2,5 mlrd. eurų. Šie skaičiai yra Rusijos pareigūno pateikti vertinimai, todėl jų negalima laikyti nepriklausomai patvirtinta bendra žalos suma.
Tačiau pats sukčiavimo mastas tapo pakankamai didelis, kad apie jį būtų pradėta kalbėti tarptautiniu mastu.
Kai kuriems ukrainiečiams tokia veikla karo pradžioje turėjo kitą reikšmę. Buvo žmonių ir grupių, kurios pinigus, gautus iš veiksmų prieš Rusiją, teigė nukreipiančios Ukrainos kariuomenei remti.
Problema prasidėjo tada, kai riba tarp „kovos su priešu“ ir nusikalstamo verslo tapo vis sunkiau pastebima.
Dešimtys tūkstančių darbuotojų
Šių metų kovą organizacija „Global Initiative Against Transnational Organized Crime“ savo ataskaitoje atskirai nagrinėjo Ukrainos telefoninių sukčių industriją.
LRT skelbia, kad tyrėjai vertino, jog Ukrainoje tokiuose skambučių centruose galėjo dirbti apie 60 tūkst. žmonių, o bendras jų mėnesinis pelnas galėjo siekti apie milijardą JAV dolerių.
Tai jau nebe kelių nusikaltėlių grupelė.
Kai kuriuose biuruose dirbo šimtai žmonių, buvo organizuojami darbuotojų įdarbinimai, mokami atlyginimai ir premijos. Dalis tokios veiklos, kaip nurodoma LRT publikacijoje, ilgą laiką egzistavo beveik viešai.
Tačiau laikui bėgant pagrindiniu taikiniu tapo nebe Rusija.
Skundai pradėjo plūsti iš Europos Sąjungos valstybių, JAV ir kitų Vakarų šalių.
Skandalas pasiekė Generalinę prokuratūrą
Didžiausias istorijos lūžis įvyko tada, kai į tyrimą įsitraukė Ukrainos Nacionalinis antikorupcijos biuras, NABU.
Pareigūnai atliko kratas Generalinėje prokuratūroje ir sulaikė Kibernetinės saugos departamento direktoriaus pavaduotoją Serhijų Kropivą. Jam pareikšti įtarimai, kad jis už kyšius suteikdavo nusikalstamiems skambučių centrams apsaugą nuo teisėsaugos.
Tyrėjų duomenimis, už tokią apsaugą galėjo būti mokama nuo 10 iki 15 tūkst. eurų per mėnesį.
Tai jau pakeitė visą istorijos mastą.
Klausimas tapo nebe vien apie sukčius ir jų aukas. Pradėta aiškintis, kas juos saugojo ir kiek aukštai galėjo siekti ši sistema.
Į skandalą įtrauktas generalinis prokuroras
Situacija dar labiau paaštrėjo, kai į užsienį išvyko Ukrainos generalinis prokuroras Ruslanas Kravčenka.
NABU tyrime buvo nagrinėjami įtarimai dėl jo galimo žinojimo apie pavaldinių veiklą. Pats R. Kravčenka kaltinimus neigia ir teigia, kad prieš jį vykdomas tyrimas yra neteisėtas. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis rugsėjo 14 dieną jį atleido iš generalinio prokuroro pareigų.
R. Kravčenka savo ruožtu apkaltino NABU vadovą dokumentų klastojimu. Vėliau Generalinė prokuratūra jo pasirašytus dokumentus pripažino teisiškai negaliojančiais.
Todėl ši istorija jau virto ne tik kova su nusikalstamais skambučių centrais, bet ir konfliktu tarp skirtingų Ukrainos teisėsaugos institucijų.
Kodėl tai taip svarbu Ukrainai?
Ukraina nuo Rusijos invazijos pradžios siekia ne tik laimėti karą, bet ir išlaikyti Vakarų valstybių pasitikėjimą.
Todėl istorija apie nusikalstamą industriją, kuri galėjo veikti metų metus, o jos apsauga galėjo būti perkama iš teisėsaugos pareigūnų, yra ypač jautri.
Dabar Ukrainos valdžiai teks įrodyti, kad ši sistema iš tiesų bus išardyta, o ne tik pakeis savo pavadinimą ar persikels į kitą miestą.
Prezidento administracija jau ėmėsi veiksmų, o įstatymu planuojama griežtinti atsakomybę už tokio pobūdžio nusikaltimus. Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras:
kiek didelė buvo ši sistema ir kiek žmonių aukščiausiuose valdžios sluoksniuose apie ją žinojo?
Kol tyrimas nesibaigė, į šį klausimą galutinio atsakymo nėra. Tačiau jau dabar aišku, kad „Kartaginos“ byla Ukrainoje tapo vienu garsiausių pastarojo meto korupcijos skandalų.
