Lukas Starkus
Vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešus apie ketinimą iš ukmergiškių šeimos paimti septynis vaikus, paaiškėjo, kad į sąrašą įtraukta ir Kauno klinikose mirusi jauniausia jų dukra. Kūdikis sirgo sunkia genetine liga, o iki būklės pablogėjimo šeima juo rūpinosi namuose. Kilus pasipiktinimui tarnyba situaciją pavadino nesusipratimu ir nusprendė ją įvertinti iš naujo.
Profesorius apie ukmergiškių kūdikį pražudžiusią ligą: tokie vaikai iš esmės yra pasmerkti (123rf.com) (tv3.lt koliažas)
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalba mirusios mergytės mama Smiltėja Žlabienė ir advokatas Valdemaras Bužinskas.
S. Žlabienė: Nėštumas buvo lengvas, sklandus, prižiūrimas kaip ir kiti nėštumai. Nieko išskirtinio nebuvo. Vaikelio laukėme ir džiaugėmės, kad bus dar vienas vaikelis.
Vos tik gimė mergaitė, ką pastebėjote iš karto?
S. Žlabienė: Pastebėjome jos nesuaugusią lūpytę ir gomuriuką. Gydytojas ją apžiūrėjo ir paaiškino, kad gomuriukas ir lūpytė bus tvarkomi, tačiau tikrai ne dabar. Tiesiog reikėjo atidžiau žindyti ir ieškoti neonatologo. Mes jį radome.
Ar buvo atlikti tyrimai prieš gimdymą?
Sakoma, kad tokius dalykus galima pastebėti dar nėštumo metu. Ar buvo atlikti tyrimai, kurie būtų parodę tokią mergaitės būklę?
S. Žlabienė: Žinokite, aš neturėjau tikslo nuolat daryti echoskopijas. Buvo atlikta pirminė echoskopija – tiesiog patvirtintas faktas, kad vaikelis yra. Daugiau echoskopijų nedariau, nes koks vaikelis yra, tokį mes priimame, auginame ir jo laukiame. Neturėjau tikslo tyrinėti nei lyties, nei dar kažko.
Sakėte, kad ginekologė rekomendavo operaciją atlikti vėliau. Ką reiškia „vėliau“? Kada ją būtų reikėję atlikti?
S. Žlabienė: Vėliau, kai vaikelis jau gerokai sustiprėjęs, kai jam pusė metų, metai ar dveji. Gerokai vėliau, tikrai ne dabar. Dabar vaikeliui tiesiog reikėjo augti, o mums – jį stebėti.
Taip pat minėjote, kad konsultavotės su dula. Ką ji jums pasakė?
S. Žlabienė: Ji pasakė tą patį, ką ir ginekologė: tai, ką matome, dabar nebus sprendžiama. Operacija dabar nebus atliekama. Tiesiog reikia atidžiau maitinti ir žindyti, naudoti pientraukį, buteliuką, ieškoti būdų, kad vaikelis išmoktų žįsti ir galėtų tinkamai nuryti maistą.
S. Žlabienė: Ji vis labiau mokėsi žįsti. Kadangi viršutinė lūpytė nesujungta su gomuriuku, ji vis stipriau spaudė žįsdama ir gerdama iš buteliuko. Taip pat ją maitinome pipete. Matėme, kad vaikelis vis stipriau žinda, formuojasi žandikaulis. Vadinasi, žindymo procesas vyksta – nėra taip, kad vaikelis nežinda. Ji žinda vis stipriau. Pirmąjį mėnesį augimas buvo įprastas.
Jūs matėte, kad vaikelis augo, nors Kauno klinikų gydytojai sakė, kad jos svoris buvo per mažas?
S. Žlabienė: Vaikelis augo, o mes, jeigu teisingai pamenu datą, birželio 17 dieną ieškojome neonatologo konsultacijos. Taip pat kreipėmės į tris medikes akušeres, kurios apie tai išmano. Pirmosios konsultacijos vyko dar nepasibaigus pirmajam mėnesiui, kai jau radome, į ką kreiptis.
Tuomet buvo suplanuotos ir kitos konsultacijos. Liepos 1 dieną vyko antroji konsultacija su neonatologe. Ji apžiūrėjo vaikelį ir įvardijo, kad gali būti kažkas daugiau, nei matome vizualiai. Gali būti daugiau priežasčių, dėl kurių vaikelis nevisiškai įsisavina maistą.
Gal nevirškina, gal vis dėlto neišmoko taip kokybiškai žįsti, kaip reikėtų. Ji patarė statyti lašelinę, pabandyti pamaitinti ir pažiūrėti, galbūt yra daugiau priežasčių. Tų priežasčių buvo labai daug.
Kada sužinojote apie mergaitės diagnozę?
Ar konsultacijos metu gydytoja įvardijo, kad tai yra Patau sindromas, kurio požymiai iš tiesų yra labai negailestingi?
S. Žlabienė: Ne, šią informaciją sužinojome jau būdami reanimacijoje. Tiksliai nepasakysiu – gal po kokių trijų savaičių, kai genetikai pateikė išvadas. Iš karto turėjome pokalbį su reanimacijos gydytoju Tomu apie tai, kas vyksta. Paaiškėjo, kad tai Patau sindromas, kuris reiškia, jog vaikas bet kurią akimirką gali mirti, jis neįsisavins maisto, o visa tai, ką gydytojai daro, nepadeda.
Ar dieną anksčiau, ar dieną vėliau vaikas būtų patekęs į reanimaciją, tai nebūtų pakeitę to, kad jos širdelėje yra skylė, plaučiai neišsivystę, smegenys neišsivysčiusios, kaukolė netvarkinga. Dėl Patau sindromo tiek daug dalykų yra negerai, kad tokie kūdikiai dažniausiai miršta įsčiose ir gimsta negyvi.
Jeigu gyvena, tai dažniausiai iki kelių mėnesių, labai retais atvejais – iki metų. Tai gydytojo žodžiai. Jis patarė daugiau pasidomėti šiuo sindromu. Kai paskaitėme, supratome, kad tai vaikas, kuriam viskas yra negerai, viskas neveikia, kvėpavimas taip pat neveikia.
Ar buvo galimybė konsultaciją gauti anksčiau, ar tiesiog nepagalvojote apie tokį variantą?
S. Žlabienė: Anksčiau konsultacijos gauti negalėjome, nes jos ieškojome. Kai radome, konsultacija įvyko. Ieškojome šiuos klausimus išmanančio, profesionalaus žmogaus, tikro eksperto, todėl užtruko, kol jį radome.
Ar gali būti atsakomybė taikoma gydytojams?
Kyla daug įvairių klausimų dėl medicininių procedūrų. Ar gali būti taikoma atsakomybė, jeigu įrodoma, kad gydytojas per vėlai arba neteisingai nustatė diagnozę?
V. Bužinskas: Jūsų klausimas atrodo paprastas, tačiau iš tiesų yra sudėtingas, nes mediko suteiktas paslaugas reikia vertinti labai profesionaliai. Esame įpratę sakyti: geras gydytojas, blogas gydytojas, laiku padarė, ne laiku padarė. Toks vertinimas dažnai nieko kito nesukelia, tik diskredituoja patį gydytoją.
Jo paslaugas ir atliktus veiksmus turi vertinti profesionalai. Tam yra tam tikros institucijos, pradedant medicinos auditu. Dėl to, paprastai ir pilietiškai kalbant, neturint specialių žinių, apskritai būčiau linkęs susilaikyti ir kitiems patarčiau susilaikyti nuo tokių spekuliatyvių vertinimų.
Dabar medikai kalti dėl visko: tai nugydė, tai neišgydė, tai ne taip gydė. Kiekvienas iš mūsų tampa ekspertu. Nereikėtų taip daryti. Mūsų medicina yra gana aukšto lygio. Turime medicininės technikos ir specialistų, kurie mokslus baigė Lietuvoje ir užsienyje.
Pažiūrėkite, kaip aukštai mūsų medikai vertinami užsienyje. Jau vien tai turėtų priversti susimąstyti. Aš pats, kai susergu, klausau, ką man sako, ir tikrai neužduodu sau klausimo, ar tie patarimai teisingi.
Tiesiog atiduodu save į mediko rankas, nes vertinu taip: kaip aš išmanau savo profesiją, taip ir jis išmano savąją. Dėl to tikrai nevertinčiau. Jeigu vertinti, tai reikėtų labai konkrečiai, žinant visas smulkmenas ir detales, kurių nei jūs, nei aš ir, abejoju, ar kas nors iš čia dalyvaujančių žino.
Būna atvejų, kai, kilus įtarimams dėl tam tikrų veiksmų, prasideda bylos. Jau minėjote, kad pats klausimas sudėtingas. Turbūt ir su medicina susijusios bylos taip pat yra sudėtingos?
V. Bužinskas: Labai sudėtingos. Čia yra dar vienas niuansas. Gydytojo paslaugas ir jo atliktus veiksmus tiria žmonės, kurie taip pat turi turėti ir dažniausiai turi medicininių žinių arba medicininį išsilavinimą.
Dėl to visuomenėje visada sklando įtarimas, kad varnas varnui akies nekerta – esą savas savą vertina ir panašiai. Galbūt tokių atvejų ir yra, bet negalėčiau įvardyti nė vieno fiksuoto susitarimo, kad kolega dangstytų kolegą. Tai vėlgi yra spekuliatyvus vertinimas.
Tokios bylos labai sudėtingos, nes sudėtingos ir pačios situacijos. Tai viena. Antra, tuo pačiu klausimu, vertinant tuos pačius simptomus, gali būti skirtingų nuomonių, nes vertintojų patirtis, išsilavinimas ir galimybės skiriasi. Ten, kur yra ginčas, reikia suprasti, kad nieko nuostabaus, jeigu vieningos nuomonės nebus, juolab kai kalbama apie žmogaus sveikatą – tai tikrai labai sudėtinga.
Sakyčiau, kad reikia įprasti į tai žiūrėti ramiai. Visuomenei reikia apie kažką kalbėti, kažką vertinti, reikia įvykių. Tik kartais pagalvoju, kaip čia yra su etika, nes už tų vertinimų stovi gyvi žmonės ir jie į juos reaguoja.
Vaiko teisių tarnybos komentaras
L. Baranauskienė: Šeštadienį vaiko teisių gynėjai apsilankė šeimos namuose, kur susitiko ir pasikalbėjo su mama. Tėčio su vaikais tuo metu namuose nebuvo. Susitikimo tikslas buvo susitarti dėl tolesnio bendradarbiavimo galimybių ir įvertinti pirminį paslaugų poreikį šeimai. Šiuo metu galutiniai sprendimai dėl šeimos dar nėra priimti.
Po šeštadienį įvykusio susitikimo, mamai sutikus bendradarbiauti ir kartu ieškoti geriausiai vaikų interesus atitinkančių sprendimų, nutarta iš naujo įvertinti vaikų situaciją. Vaiko teisių apsaugos tarnyba ketina patikslinti informaciją apie vaikų sveikatą gydymo įstaigose, o vaikų nuomones ketina išklausyti psichologas. Atlikusi šiuos veiksmus tarnyba priims sprendimus.
Kauno klinikų gydytojo komentaras
Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos gydytojas Martynas Žemaitis portalui lrt.lt komentavo, kad į ligoninę išsekęs kūdikis atvežtas liepos pradžioje.
„2 mėnesių kūdikis svėrė mažiau nei 2 kilogramus, beveik neturėjo poodinio riebalinio sluoksnio. Jo būklė, anot mediko, buvo gana sunki. Įtarta, kad vaikelis išseko dėl nepakankamos mitybos“, – rašo lrt.lt.
M. Žemaičio žiniomis, „Esveikatoje“ nebuvo duomenų apie tai, kad vaikeliui jau yra diagnozuotas Patau sindromas. Anot gydytojo, jis oficialiai nustatytas tik patekus į ligoninę, tačiau kai kurie simptomai pastebėti iškart vizualiai.
Tai reikštų, kad vaiko, nors ir su akivaizdžiais sutrikimais, specialistai nematė, iki kol mergaitė nepateko į klinikas. „Į Vaiko teisių tarnybą kreiptasi, nes dirbusiems kolegoms kilo įtarimų dėl galimos nepriežiūros“, – lrt.lt kalbėjo M. Žemaitis.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
