Sodininkai žino, kaip sunku išsaugoti derlių, kai aplink tiek daug įvairių kenkėjų.
Kai kuriuos iš jų galima lengvai išnaikinti šiuolaikinėmis priemonėmis vienu ypu. Tačiau yra ir tokių, kurie gali metų metus, sezoną po sezono, terorizuoti sąmokslą, todėl atrodo, kad šiems padarams niekas netrukdo.
Tarp sodininkų vienas klastingiausių požeminių gyventojų laikomas meškvabaliu – vabzdys, kuris ne tik ėda augalų šaknis, bet ir tiesiogine prasme naikina dirvožemį iš vidaus. Įsivaizduokite mažą žemišką monstrą, kuris gali įkąsti žmogaus odą ir nutiesti visą praėjimų sistemą tiesiai po jūsų lysvėmis ir per šakniavaisius.
Pažintis su lokiu retai būna maloni, jei jis staiga nusprendžia įsikurti jūsų sodo sklype. Todėl geriau iš anksto išmokti, kaip su juo elgtis.
Pavojingo kaimyno charakteristikos
Kopūstinis kilpininkas yra gana didelis vabzdys, iki 5 centimetrų ilgio, turintis galingas priekines letenas kasimui. Liaudyje jis dažnai vadinamas „vilku“ dėl gebėjimo greitai judėti dirvožemyje ir agresyviai gintis susidūrus. Jei netyčia paimsite kopūstinį kilpininką plikomis rankomis, jis gali smarkiai įkąsti – jo žandikauliai pakankamai stiprūs, kad sužalotų žmogų.
Šie vabzdžiai mėgsta drėgnas vietas, ypač dažnai juos galima rasti netoli miškų ir pievų. Įdomu tai, kad meškiniai meškiukai, ieškodami naujų teritorijų, gali nuskristi iki 3–4 kilometrų nuo savo nuolatinės gyvenamosios vietos. Jie ypač aktyvūs šiltuoju metų laiku, o žiemoja giliuose urvuose, kuriuos iškasa iki maždaug metro gylio.
Kaip atpažinti nekviestą svečią?
Jei lysvėse pastebite keistus žemės kauburėlius ar vingiuotus praėjimus po dirvos paviršiumi, tai yra tikras kopūstinių kirminų atsiradimo ženklas. Blogiausia, kad judėdamas po žeme vabzdys pakelia viršutinį dirvožemio sluoksnį, dėl ko augalų šaknys išnyra paviršiuje ir pradeda džiūti. Kopūstinis kirminas yra visaėdis – jis vienodai apetitiškai ryja ir karčius svogūnus bei česnakus, ir sultingesnius augalus.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad meškinis vabalas neapsiriboja augalų šaknimis. Jis yra itin nevalingas, todėl minta ir kirmėlėmis, lervomis bei kitais smulkiais vabzdžiais. Tai daro jį dar pavojingesnį jūsų svetainės ekosistemai, nes šis vabzdžių pasaulio „žudikas“ gali sunaikinti ir naudingus padarus.
Prevencija: prevencija yra geriau nei gydymas
Patyrę sodininkai rekomenduoja aplink sklypo perimetrą sodinti imperatoriškąjį teterviną. Šis augalas turi aštraus kvapo medžiagų, kurios atbaido mešką. Svogūnėliai sodinami 1–1,5 metro atstumu vienas nuo kito, taip sukuriant savotišką apsauginį barjerą. Tetervinas pradeda aktyviai augti ankstyvą pavasarį, kaip tik tada, kai meška pabunda po žiemos.
Be to, verta atkreipti dėmesį į bendrą vietos būklę. Laiku pašalinus augalų liekanas rudenį ir reguliariai kasant dirvą, sumažėja meškino vabalo atsiradimo rizika. Ypač reikia atsargiai kasti vietose, kuriose yra daug drėgmės, nes būtent čia vabzdys mieliau įsikuria.
Liaudies kovos metodai
Vienas iš prieinamiausių būdų yra naudoti skalbinių muilą. Tirpalas paruošiamas 100 gramų muilo 10 litrų vandens. Gautą skystį reikia atsargiai užpilti tose vietose, kur greičiausiai bus meškų lizdai. Kai vabzdys bandys išlipti iš skylės, turėtumėte būti pasiruošę jį sunaikinti – turėkite po ranka sodo įrankį ar kitą sunkų daiktą.
Įdomu tai, kad muilo tirpalas veikia ne tik kaip atbaidanti priemonė, bet ir sutrikdo vabzdžio kvėpavimą per kūno dangalus. Todėl net jei boružėlei pavyksta pasislėpti kitur, jos žūties tikimybė išlieka didelė.
Pramoninės apsaugos priemonės
Yra specialūs preparatai, specialiai sukurti kovai su lokiu. Populiariausi (ne reklama, o statistika) laikomi „Medvetox“ ir „Grizzly“. Esant didelei populiacijai, rekomenduojama juos naudoti 0,5 kilogramo šimtui kvadratinių metrų žemės. Siekiant padidinti efektyvumą, į masalą įpilama šiek tiek saulėgrąžų aliejaus – jo kvapas vilioja vabzdžius.
Masalai dedami į negilias duobes, padarytas palei meškos pėdsakus ir užpilamas žemėmis. Svarbu stebėti masalų būklę ir laiku juos pakeisti. Šiuolaikiniai preparatai yra saugūs žmonėms, kai naudojami teisingai, tačiau juos naudojant vis tiek verta imtis atsargumo priemonių.
Papildomi apsaugos metodai
Rudenį naudinga giliai iškasti tą vietą – taip sunaikinami lokio urvai ir į paviršių iškeliamos kiaušinėlių dėtys, kurios žūsta užėjus šalnoms. Taip pat galite naudoti biologinius kontrolės metodus – pavyzdžiui, pritraukti į tą vietą natūralius lokio priešus (paukščius, ežius).
Kai kurie sodininkai sėkmingai naudojo ir kitus „žolinius repelentus“, be imperatoriškųjų tetervinų. Pavyzdžiui, medetkos ir kalendros dėl juose esančių eterinių aliejų sukuria nepalankią atmosferą meškai. Šiuos augalus galima sodinti tarp pagrindinių augalų eilių.
Saugos taisyklės dirbant su lokio jaunikliu
Niekada nebandykite pakelti meškos plikomis rankomis – mūvėkite storas pirštines. Naikindami vabzdį, būkite atsargūs – jis gali pašokti ir įkąsti net beveik mirties akimirką. Dirbdami su cheminėmis medžiagomis, būtinai laikykitės naudojimo instrukcijų ir naudokite asmenines apsaugos priemones.
Atminkite, kad kova su lokiu yra ilgalaikis procesas. Net jei atrodo, kad problema išspręsta, toliau reguliariai tikrinkite teritoriją ir imkitės apsaugos priemonių. Ypatingą dėmesį atkreipkite į vietas, kuriose yra daug drėgmės, nes būtent čia dažniausiai atsiranda naujų kolonijų.
Kova su meškiniu straubliuku reikalauja visapusiško požiūrio ir nuolatinio dėmesio. Įvairūs metodai – nuo prevencinių iki radikalių – padės apsaugoti jūsų sklypą nuo šio nepasotinamo kenkėjo.
Nepamirškite reguliariai apžiūrėti teritorijos, laiku pašalinti meškinės musės atsiradimo požymius ir palaikyti švarą. Tik taip galite patikimai apsaugoti savo sodą ne tik nuo minėto vabzdžio, bet ir nuo kitų kenkėjų. Už tai gausite pelnytą atlygį – gerą derlių.
