Kamilė Lukauskytė
Neįsivaizduojate savo pusryčių be kavos ar apelsinų sulčių? Pasiruoškite sumokėti daugiau už šiuos produktus. Jei bus įgyvendintas Briuselio planas priversti užsienio augintojus laikytis Europos Sąjungos (ES) pesticidų taisyklių, vien už kavą gali tekti mokėti 4 kartus daugiau, rašo „Politico“.
Europos Komisijos (EK) vidaus tyrėjų atlikta analizė patvirtina tai, ką ne ES ūkininkai sako jau kelis mėnesius: planas uždrausti bet kokius kai kurių „pavojingiausių“ pesticidų, uždraustų ES dėl sveikatos ir aplinkos priežasčių, pėdsakus lemtų mažesnį produktų asortimentą ir jų kainų augimą.
Blogiausiu hipotetiniu scenarijumi – kai ne ES gamintojai neprisitaiko prie taisyklių – už kavą tektų mokėti 332 proc. daugiau, o už citrusinius vaisius – 82 proc. daugiau, teigiama EK Jungtinio tyrimų centro antradienį paskelbtoje analizėje.
ES žemės ūkio produktų importas sumažėtų 41 proc., o gyvulius auginantiems ūkininkams taip pat tektų susidurti su didesnėmis pašarų sąnaudomis.
Net ir pagal tyrėjų numatytus labiau tikėtinus scenarijus, kai užsienio augintojai įvairiu mastu prisitaiko prie taisyklių, maisto produktų kainos vartotojams kiltų, o ES žemės ūkio produktų importas sumažėtų. Nors, iš kitos pusės, tai paskatintų vidaus gamybą, rašo „Politico“.
„Briuseliui teks priimti sudėtingą sprendimą: neleisti įsiutusių ūkininkų traktoriams išvažiuoti į gatves arba smogti vartotojams per kišenę“, – rašo „Politico“.
ES svarsto naujas maisto produktų importo taisykles
EK nagrinėja galimybę įvesti vadinamąją „veidrodinę sąlygą“. Praktiškai tai reikštų, kad dalis į ES importuojamų produktų turėtų atitikti augalų apsaugos priemonių reikalavimus, galiojančius ir Europos ūkininkams, praneša „Politico“.
Visų pirma kalbama apie medžiagas, kurių naudojimas ES teritorijoje buvo uždraustas dėl sveikatos ar aplinkos apsaugos priežasčių. Vienas iš svarstomų sprendimų – neleisti parduoti importuoto maisto, jei jame būtų net menkiausių tam tikrų pesticidų likučių. Gamintojams iš už ES ribų tai reikštų būtinybę pritaikyti auginimo metodus prie ES reikalavimų.
Daugybė tarptautinių gamintojų grupių teigia, kad siūlomas draudimas peržengia esamas sveikatos apsaugos ribas, siekiant primesti vienodą požiūrį visiems, ignoruojant realybę, kad augintojai visame pasaulyje susiduria su skirtingais kenkėjais, klimato sąlygomis ir žemdirbystės sąlygomis.
EK teigė, kad jos tikslas – visiškai užkirsti kelią pavojingiausių medžiagų, kurių naudojimas ES yra uždraustas, pakartotiniam patekimui į ES per importą, sumažinant jų likučių ribines vertes iki techninio nulio.
Tiek Komisija, tiek tarptautiniai gamintojai sutaria dėl vieno dalyko: likučių ribos jau yra nustatytos taip, kad užtikrintų saugų vartojimo lygį žmonių sveikatai. Tačiau kritikai teigia, kad ES vykdomoji institucija nori žengti gerokai toliau už esamas žmonių sveikatos apsaugos priemones, nes siekia užkirsti kelią net menkiausiems draudžiamų medžiagų pėdsakams, kurie kelia platesnį pavojų sveikatai ir aplinkai.
Galutinio sąrašo nėra
Viena iš problemų tebėra tai, kad nėra galutinių sprendimų dėl reglamento detalių. Europos Komisija dar nėra galutinai nustačiusi, kurioms medžiagoms turėtų būti taikomos naujos taisyklės.
Preliminarios analizės rodo, kad yra 18 pagrindinių cheminių medžiagų. Galimos taisyklės galėtų turėti įtakos prekybai mažiausiai 235 žemės ūkio produktais, importuojamais iš 86 šalių.
Tai reikštų, kad dalį tarptautinių tiekimo grandinių reikėtų pritaikyti prie naujų reikalavimų.
Šių pokyčių pasekmės nebūtinai apsiribotų tik tais produktais, kuriems tiesiogiai taikomi nauji reikalavimai. Problemos, susijusios su kai kurių žaliavų importu, galėtų padidinti sąnaudas ir kituose maisto pramonės sektoriuose. Tai, be kita ko, taikoma gyvulininkystei. Jei padidėtų importuojamų komponentų, naudojamų pašarų gamybai, kainos, didesnės sąnaudos vėliau galėtų atsispindėti mėsos ir pieno produktų kainose.
Dėl to pesticidų reguliavimas galėtų turėti gerokai platesnes pasekmes maisto rinkai.
Reikia rasti pusiausvyrą
Diskusijos dėl naujų taisyklių rodo, kaip sunku suderinti Europos ūkininkų, trečiųjų šalių gamintojų ir vartotojų interesus. Ūkininkams griežtesni reikalavimai gali reikšti sąžiningesnę konkurenciją. Importuotojams – būtinybę pertvarkyti dalį tiekimo grandinės. Vartotojams – didesnių kainų ir mažesnio pasirinkimo riziką.
Kol kas nėra aišku, kokią galutinę formą įgaus šios taisyklės. Būtent nuo reguliavimo detalių priklausys, ar prognozuojamas kainų augimas liks tik blogiausiu scenarijumi, ar taps realia problema Europos vartotojams.
