Kamilė Lukauskytė
Žemynai, kuriuos šiandien matome pasaulio žemėlapyje, nėra amžini. Jie nuolat juda dėl tektoninių plokščių judėjimo, tik žmogaus gyvenimo trukmės mastu šis procesas atrodo nepastebimas.
Tačiau po maždaug 200–250 milijonų metų Žemės žemėlapis gali būti visiškai kitoks. Mokslininkai svarsto apie naujo superkontinento susiformavimą – vieną milžinišką sausumos masę, kuri kai kuriuose modeliuose vadinama Pangėja Ultima.
Ir būtent šio būsimo pasaulio klimatas kelia daugiausia nerimo.
Žemynai vėl gali susijungti
Prieš maždaug 200 milijonų metų Žemėje egzistavo Pangėja – milžiniškas superkontinentas, kuris vėliau pradėjo skilti ir palaipsniui susiformavo dabartiniai žemynai.
Tačiau superkontinentų ciklas nesibaigė. Tektoninės plokštės ir toliau juda, todėl po šimtų milijonų metų žemynai vėl gali susidurti ir susijungti.
Mokslininkai modeliuoja ne vieną galimą scenarijų. Tarp jų – Amasija, Aurika, Novopangėja ir Pangėja Ultima. Skiriasi tai, kurie žemynai susijungs ir kokie vandenynai tuo metu išnyks.
Didžiausia problema – ne žemynų susidūrimas
Pats superkontinento susiformavimas žmonėms nebūtų tiesioginė grėsmė. Problema slypi tame, kaip tokia milžiniška sausumos masė galėtų pakeisti planetos klimatą.
Kai didžioji dalis sausumos susitelktų vienoje vietoje, tolimos teritorijos nuo vandenynų taptų gerokai sausesnės. Didžiulės žemyno dalys galėtų virsti dykumomis, o kritulių pasiskirstymas smarkiai pasikeistų.
Kai kuriuose modeliuose numatoma, kad superkontinento viduryje susidarytų ypač atšiaurios, itin sausos teritorijos, kuriose gyvybei būtų sunku išsilaikyti.
Prie problemos prisidėtų ir Saulė
Čia slypi dar vienas svarbus veiksnys.
Saulė per milijardus metų palaipsniui ryškėja. Tai reiškia, kad po šimtų milijonų metų Žemę pasieks daugiau Saulės energijos nei šiandien.
Kartu su didžiulio superkontinento suformuotomis klimato sąlygomis tai galėtų sukurti aplinką, kurioje daugeliui dabartinių gyvūnų, įskaitant žinduolius, būtų labai sunku išgyventi.
Kai kuriuose naujausiuose modeliuose teigiama, kad didelė būsimo superkontinento dalis galėtų tapti pernelyg karšta ir sausa žmonėms.
Ar tai reiškia žmonijos pabaigą?
Ne taip greitai.
Svarbiausia suprasti mastą. Kalbama apie šimtus milijonų metų į ateitį. Tai nėra prognozė, kad dabartinė žmonių civilizacija susidurs su tokia problema artimiausioje ateityje.
Be to, mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kaip tuo metu atrodys Žemė ar pati žmonija.
Per tokį milžinišką laikotarpį gali pasikeisti ne tik žemynų išsidėstymas, bet ir gyvybės formos, atmosfera, vandenynai bei pati žmonių rūšis.
Todėl teiginys, kad „žmonės neišgyvens“, yra labiau galimas scenarijus, o ne tiksliai nuspėta ateitis.
Žemė vis tiek netaptų negyva planeta
Net ir susiformavus ekstremalioms sąlygoms, tai nebūtinai reikštų visos gyvybės pabaigą.
Moksliniai modeliai rodo, kad skirtingose būsimo superkontinento vietose klimatas galėtų būti labai nevienodas. Kai kurios teritorijos galėtų išlikti palankesnės gyvybei, ypač regionai arčiau vandenynų.
Be to, Žemės istorija rodo, kad gyvybė sugeba prisitaikyti prie milžiniškų pokyčių.
Tad labiausiai intriguojantis klausimas nėra tai, ar Žemė išliks.
Ji tikrai išliks.
Klausimas – kas joje gyvens po 200 ar 250 milijonų metų.
Dabartinis pasaulio žemėlapis – tik trumpa akimirka
Mums Europa, Azija, Amerika, Afrika ir Australija atrodo stabilios. Tačiau geologiniu požiūriu dabartinis žemynų išsidėstymas yra tik trumpas momentas Žemės istorijoje.
Po šimtų milijonų metų dabartiniai vandenynai gali būti neatpažįstami, o žemynai – susijungę į visiškai kitokią planetos dėlionę.
Ir nors tai nėra grėsmė dabartinei žmonijai, mokslininkų modeliai primena vieną stulbinantį dalyką: Žemė nėra statiška. Ji nuolat keičiasi, o dabartinis pasaulio žemėlapis – tik laikinas.
