Kamilė Lukauskytė
Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais demonstravo įspūdingą atsparumą, tačiau, ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, šalis artėja prie momento, kai senasis ekonomikos augimo modelis nebeveiks taip, kaip anksčiau. Vis daugiau ženklų rodo, kad Lietuvai neužteks vien pritraukti daugiau darbuotojų, kelti vartojimą ar remtis pigesne darbo jėga.
Už šio klausimo slypi gerokai didesnė problema – demografija, produktyvumas ir šalies gebėjimas sukurti daugiau vertės iš kiekvieno dirbančio žmogaus.
Mauricas ne kartą yra pabrėžęs, kad Lietuva per pastarąjį dešimtmetį padarė didžiulę pažangą, tačiau norint pasiekti Vakarų Europos gyvenimo lygį teks keisti mąstymą. Jo teigimu, Lietuva jau nebegali amžinai konkuruoti vien mažesnėmis sąnaudomis.
Lietuva atsidūrė ties svarbia riba
Ilgą laiką Lietuvos ekonomikos privalumu buvo laikoma gana kvalifikuota, tačiau palyginti nebrangi darbo jėga. Toks modelis leido pritraukti investicijų, steigti gamyklas, plėsti paslaugų centrus ir didinti eksportą.
Tačiau situacija keičiasi.
Darbo jėgos Lietuvoje nėra begalinės. Gyventojų visuomenė sensta, gimsta mažiau vaikų, o į darbo rinką ateinančių jaunų žmonių skaičius ilgainiui negali kompensuoti išeinančiųjų.
Būtent todėl ekonomistai vis dažniau kalba apie būtinybę ne ieškoti vis daugiau darbuotojų, o išmokti su mažesniu jų skaičiumi sukurti daugiau ekonominės vertės.
Tai reiškia automatizaciją, technologijas, investicijas į produktyvumą ir aukštesnės kvalifikacijos darbo vietas.
Didžiausias pavojus – manyti, kad darbuotojų visada atsiras
Lietuva jau yra gerokai nutolusi nuo laikotarpio, kai atlyginimai buvo vienas pagrindinių šalies konkurencinių pranašumų.
Darbuotojų trūkumas spaudžia verslą didinti algas, o didesni atlyginimai savo ruožtu didina paslaugų ir prekių kainas. Jeigu produktyvumas auga lėčiau nei darbo sąnaudos, įmonėms tampa vis sunkiau konkuruoti tarptautinėse rinkose.
Mauricas yra įspėjęs, kad Lietuva gali tapti brangi anksčiau, nei taps pakankamai turtinga. Tokia situacija būtų ypač pavojinga eksportuojančiai ekonomikai, kuri privalo konkuruoti su kitomis valstybėmis.
Todėl senasis principas „jeigu trūksta darbuotojų, jų atsivežkime“ ilgainiui turi ribas.
Imigracija problemos neišsprendžia viena pati
Užsieniečių skaičius Lietuvoje per pastaruosius metus smarkiai išaugo. Valstybės kontrolė nurodo, kad 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno apie 100 tūkst. užsieniečių, o 2024 m. pradžioje jų buvo beveik 222 tūkst. Vėliau skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau užsieniečiai vis dar sudaro reikšmingą šalies gyventojų dalį.
Imigracija gali padėti verslui spręsti darbuotojų trūkumo klausimą. Tačiau tai nėra stebuklingas sprendimas demografinei krizei.
Jeigu ekonomika tampa priklausoma nuo nuolatinio naujų darbuotojų įvežimo, ilgainiui iškyla kiti klausimai: integracija, būsto prieinamumas, infrastruktūra, švietimas, socialinės paslaugos ir visuomenės struktūros pokyčiai.
Todėl pagrindinis uždavinys – ne tiesiog padidinti darbuotojų skaičių, o padidinti vieno darbuotojo sukuriamą vertę.
Štai čia Lietuvai prasideda sunkiausia dalis
Lietuva jau turi stiprių ekonomikos sektorių – nuo inžinerinės pramonės iki informacinių technologijų, finansinių paslaugų ir aukštos pridėtinės vertės eksporto.
Mauricas anksčiau yra atkreipęs dėmesį, kad Lietuva pagal ekonominį išsivystymą jau yra gerokai arčiau Vakarų Europos nei prieš dešimtmetį. Pagal BVP vienam gyventojui šalies pozicija ES per šį laiką reikšmingai pagerėjo. Tačiau norint judėti toliau, reikia ne tik daugiau investicijų, bet ir kokybiškai kitokios ekonomikos.
Kitaip tariant, nebeužtenka būti pigesne alternatyva kitai Europos šaliai.
Lietuvai reikia tapti šalimi, kurioje investuotojas renkasi ne dėl mažesnio atlyginimo darbuotojui, o dėl jo kompetencijos, technologijų, infrastruktūros, inovacijų ir galimybės sukurti didelę pridėtinę vertę.
Demografija gali tapti ekonomikos stabdžiu
Mažėjantis gimstamumas šią problemą tik sustiprina.
Jeigu vaikų gimsta mažiau, po keliolikos ar kelių dešimtmečių mažėja potencialių darbuotojų skaičius. Tuo metu visuomenė sensta, todėl auga pensijų, sveikatos apsaugos ir kitų viešųjų paslaugų poreikis.
Tai reiškia, kad ateityje vienam dirbančiajam gali tekti didesnė ekonominė našta.
Dėl šios priežasties demografija nebėra vien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar šeimos politikos klausimas. Tai tampa vienu svarbiausių ekonomikos klausimų.
Jeigu Lietuva nori išlaikyti augimą, jai teks vienu metu spręsti kelias problemas: skatinti šeimas susilaukti vaikų, sudaryti sąlygas jauniems žmonėms likti Lietuvoje, pritraukti emigravusius tautiečius, protingai valdyti imigraciją ir sparčiai kelti produktyvumą.
Senasis „žaidimas“ iš tiesų keičiasi
Lietuva jau nebegali tikėtis, kad ekonomika dešimtmečius augs tuo pačiu principu – daugiau darbuotojų, daugiau gamybos, daugiau vartojimo.
Šis modelis turi ribas.
Todėl artėjantis pokytis gali būti nemalonus, tačiau kartu jis yra neišvengiamas: Lietuva turės išmokti uždirbti daugiau ne todėl, kad dirbame daugiau valandų, o todėl, kad kiekviena darbo valanda sukuria daugiau vertės.
Tai reiškia didesnį dėmesį mokslui, technologijoms, automatizacijai, švietimui ir aukštos kvalifikacijos specialistams.
Ir būtent čia slypi didžiausias iššūkis. Jeigu Lietuva šio posūkio nepadarys, ji rizikuoja patekti į situaciją, kai atlyginimai ir kainos jau bus vakarietiški, tačiau produktyvumas ir sukuriama vertė nuo Vakarų Europos vis dar atsiliks.
Maurico perspėjimas iš esmės paprastas: laikas žaisti pagal naujas taisykles. Pigios darbo jėgos laikai baigiasi, o ateities Lietuvos ekonomikos stiprumą nulems ne tai, kiek žmonių galime pasamdyti, bet tai, kiek vertės sugebame sukurti su tais, kuriuos turime.
