Kamilė Lukauskytė
Lietuvoje vis garsiau diskutuojama tema, kuri dar visai neseniai atrodė sunkiai įsivaizduojama – ar mūsų šalis turėtų atsisakyti konstitucinio draudimo savo teritorijoje laikyti branduolinį ginklą?
Diskusiją sustiprino pasikeitusi saugumo padėtis regione, Rusijos karas Ukrainoje, Kaliningrado militarizacija ir glaudesnis Maskvos bei Minsko karinis bendradarbiavimas. Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: Konstitucijos pakeitimas savaime nereiškia, kad Lietuvoje rytoj atsiras branduolinės galvutės. Tai pirmiausia reikštų teisinės galimybės atsiradimą.
Konstitucijoje galiojantis draudimas gali būti panaikintas
Šiuo metu Konstitucijos 137 straipsnis nustato, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių. Branduoliniai ginklai patenka į masinio naikinimo ginklų kategoriją, todėl ši nuostata praktiškai užkerta kelią jų dislokavimui Lietuvoje.
Tačiau šiemet Seime jau pradėta šios nuostatos keitimo procedūra.
Liepos 7 dieną už Konstitucijos pakeitimo projekto pateikimą balsavo 89 parlamentarai, 11 buvo prieš, o šeši susilaikė. Kad Konstitucija būtų pakeista, reikės dviejų balsavimų, tarp kurių turi būti ne trumpesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Kiekviename balsavime būtina surinkti ne mažiau kaip 94 iš 141 Seimo nario balsus.
Rugsėjį projektui pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, todėl diskusija jau persikėlė iš politinių pareiškimų į konkretų teisėkūros procesą.
Kodėl apie tai kalbama būtent dabar?
Pagrindinis argumentas, kurį išsako iniciatyvos šalininkai, yra pasikeitusi Lietuvos saugumo aplinka.
Lietuva yra NATO rytiniame flange, o už kelių dešimčių kilometrų nuo šalies sienos yra Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis. Kitoje pusėje – Baltarusija, kurios karinis bendradarbiavimas su Maskva per pastaruosius metus tapo gerokai glaudesnis.
Tuo pat metu Rusija tęsia karą Ukrainoje ir didina karinį spaudimą Europai. Lietuvos žvalgyba savo grėsmių vertinimuose taip pat atkreipia dėmesį į Rusijos karinių pajėgumų stiprinimą ir ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais riziką.
Būtent todėl dalis Lietuvos politikų teigia, kad šalis neturėtų iš anksto atsisakyti nė vienos NATO kolektyvinės gynybos priemonės.
O ką tai reikštų praktiškai?
Čia slypi svarbiausia detalė.
Net jeigu Konstitucijos nuostata būtų pakeista, tai nereiškia automatinio sprendimo dislokuoti branduolinį ginklą Lietuvoje.
Tam reikėtų atskirų politinių ir karinių sprendimų, NATO planavimo, infrastruktūros, saugumo procedūrų bei susitarimų su konkrečiais sąjungininkais. Būtent tokį skirtumą pabrėžia ir ankstesni Lietuvos valdžios atstovų komentarai.
Krašto apsaugos ministras Robertas Kaunas yra sakęs, kad taikos metu Lietuvoje apie masinio naikinimo ginklų dislokavimą nekalbama, tačiau krizės ar karo atveju būtų svarstomos visos NATO ir sąjungininkų suteikiamos galimybės.
Taigi dabartinis procesas pirmiausia susijęs su tuo, ar Lietuva nori turėti teisinę galimybę ateityje dalyvauti platesnėje NATO branduolinio atgrasymo architektūroje.
Lietuva nėra vienintelė, kuri apie tai kalba
Diskusijos vyksta ir kitose NATO rytinio flango valstybėse.
Lenkijoje pastaraisiais metais taip pat keliamas klausimas dėl didesnio dalyvavimo NATO branduolinio atgrasymo sistemoje. Šalies pareigūnai yra viešai svarstę galimybę ateityje dalyvauti „Nuclear Sharing“ programoje, nors tai savaime nereiškia, kad Varšuva jau priėmė sprendimą dislokuoti JAV branduolinius ginklus savo teritorijoje.
Be to, Europoje vyksta platesnė diskusija dėl Prancūzijos branduolinių pajėgumų vaidmens žemyno saugumui. Tai dar labiau išplečia klausimą, kaip ateityje turėtų atrodyti Europos branduolinis atgrasymas.
Kritikai įspėja ir apie kitą medalio pusę
Branduolinio ginklo dislokavimo klausimas turi ne tik atgrasymo argumentų.
Kritikai atkreipia dėmesį į galimą riziką, kad tokie objektai Lietuvą padarytų dar svarbesniu Rusijos kariniu taikiniu. Taip pat būtų galima tikėtis didesnio Maskvos politinio ir propagandinio spaudimo.
Todėl diskusija nėra vien apie tai, ar branduolinis ginklas sustiprintų atgrasymą. Kartu svarstoma, kokias naujas rizikas toks sprendimas sukurtų Lietuvai.
Sprendimas gali būti istorinis, tačiau jis dar nepriimtas
Šiandien Lietuva dar neturi sprendimo dėl branduolinio ginklo dislokavimo. Vyksta kitas procesas – svarstoma, ar iš Konstitucijos apskritai reikėtų pašalinti absoliutų tokio ginklo dislokavimo draudimą.
Jeigu pakeitimas būtų priimtas, Lietuva įgytų daugiau pasirinkimo laisvės ateities saugumo scenarijuose. Tačiau sprendimas dėl konkretaus NATO branduolinio pajėgumo atsiradimo šalies teritorijoje būtų atskiras klausimas.
Todėl artimiausi mėnesiai gali būti svarbūs ne dėl to, kad Lietuvoje staiga atsiras branduolinis ginklas, o dėl to, kad valstybė gali iš esmės pakeisti savo teisinį požiūrį į vieną jautriausių NATO atgrasymo priemonių.
