Kamilė Lukauskytė
Vladimiras Putinas tebėra tvirtai įsitvirtinęs Kremliuje, tačiau klausimas, kas valdys Rusiją po jo, niekur nedingsta. Priešingai – analitikai vis dažniau stebi ne tik patį prezidentą, bet ir aplink jį esančius politikus, pareigūnus bei įtakingas grupuotes. Naujausiose apžvalgose minimos kelios pavardės, tačiau vieno aiškaus įpėdinio Maskva kol kas neturi.
Tai nėra ženklas, kad Putino pasitraukimas yra artimas ar kad Kremlius jau ruošiasi valdžios perdavimui. Priešingai – dabartinė Rusijos politinė sistema sąmoningai sukurta taip, kad nė vienas galimas konkurentas netaptų pernelyg savarankiškas.
Putinas pats sau įpėdinio neaugina
Vienas svarbiausių dabartinės sistemos bruožų – nėra oficialiai išskirto įpėdinio.
„Washington Post“ naujausioje apžvalgoje pažymi, kad Putino sukurtoje valdžios struktūroje sprendimų centras iš esmės yra vienas žmogus. Aplink jį veikia skirtingi saugumo, kariuomenės, verslo ir administracijos elito klanai, kurie tarpusavyje konkuruoja dėl įtakos.
Tai reiškia, kad Putino pasitraukimo atveju nebūtinai įvyktų paprastas valdžios perdavimas vienam iš anksto pasirinktam politikui.
Daug kas priklausytų nuo to, kas tuo metu kontroliuotų svarbiausius valstybės aparatų svertus.
Į sąrašą patenka ne viena pavardė
Tarp potencialių figūrų, apie kurias kalbama, minimas dabartinis Rusijos ministras pirmininkas Michailas Mišustinas. Taip pat dėmesys krypsta į Maskvos merą Sergejų Sobianiną, gynybos ministrą Andrejų Belousovą ir kitus aukšto rango sistemos pareigūnus.
Kituose analitiniuose vertinimuose minimas ir Aleksejus Diuminas – buvęs Putino apsaugos darbuotojas, dabar užimantis svarbias pareigas Valstybės Tarybos struktūroje.
Taip pat kalbama apie Valstybės Dūmos pirmininką Viačeslavą Volodiną bei Sergejų Kirijenką, kuris yra vienas svarbiausių Kremliaus vidaus politikos strategų.
Tačiau vien pavardės dar nieko nepasako. Rusijos sistemoje asmuo gali būti laikomas potencialiu kandidatu išorės analitikų, bet tai nereiškia, kad jis turi realų Kremliaus palaikymą.
Tikrasis mūšis gali prasidėti ne dėl prezidento posto
Ekspertai pabrėžia, kad svarbiausia būtų ne tik tai, kas atsisėstų prezidento kėdėje, bet ir kokia grupuotė po Putino įgautų didžiausią įtaką.
Rusijos politinėje sistemoje egzistuoja skirtingi galios centrai – saugumo struktūros, kariuomenė, vyriausybė, prezidento administracija, regionų elitas ir didysis verslas.
Europos užsienio santykių taryba šiemet taip pat atkreipė dėmesį į kitą procesą: Kremlius vis aktyviau į politinę sistemą integruoja Ukrainos karo veteranus ir taip formuoja naują lojalių pareigūnų sluoksnį. Tai gali turėti reikšmės ir ilgalaikei Rusijos valdžios struktūros kaitai.
Todėl „gyvenimas po Putino“ gali reikšti ne vien naują prezidento pavardę.
Sistema gali likti net tada, kai Putino nebus
Vienas svarbiausių klausimų – ar naujasis Rusijos vadovas bandytų keisti Putino sukurtą sistemą.
Užsienio analitikai šiuo klausimu nėra vieningi, tačiau dalis jų pabrėžia, kad liberalios, vakarietiškos Rusijos opozicijos atėjimas į valdžią nėra labiausiai tikėtinas scenarijus. Ilgą laiką sistemą kontroliuojančios grupės turi daug daugiau institucinių ir finansinių svertų.
Tai reiškia, kad teoriškai įmanomas scenarijus, kai pasikeičia prezidentas, bet iš esmės išlieka tas pats politinis modelis.
Kitaip tariant – Putinas gali išeiti, o putinizmas likti.
Vis dėlto Rusijos elitas jau galvoja apie ateitį
Tai, kad įvairios Rusijos elito grupės domisi būsima valdžios struktūra, savaime nėra naujiena. Tačiau klausimas tapo ypač aktualus dėl karo Ukrainoje, ekonominio spaudimo ir didėjančios konkurencijos tarp skirtingų sistemos dalių.
Lenkijos Rytų studijų centro analizė šiemet pabrėžė, kad Rusijos elite esama įtampos požymių, tačiau kartu perspėjo, jog nėra pakankamai įrodymų teigti, kad artėja neišvengiama Kremliaus krizė ar elito sukilimas.
Tai svarbi detalė, nes viešojoje erdvėje pasirodantys pranešimai apie neva artėjantį Putino režimo žlugimą dažnai būna gerokai kategoriškesni nei leidžia turimi duomenys.
Kas būtų po Putino – priklausytų nuo to, kaip jis pasitrauktų
Analitikų akiratyje yra ne tik klausimas „kas?“, bet ir „kaip?“.
Jeigu valdžia būtų perduodama kontroliuojamai, dabartinis elitas galėtų siekti išlaikyti institucijų tęstinumą ir savo pozicijas.
Jeigu pasitraukimas įvyktų netikėtai, gali prasidėti skirtingų grupuočių kova dėl įtakos. Tokiu atveju politinė situacija galėtų vystytis gerokai nenuspėjamiau.
Dar vienas scenarijus – naujas lyderis bandytų atsiriboti nuo dalies Putino politikos, tačiau išsaugotų autoritarinę politinę sistemą. Tokia galimybė analitinėje literatūroje taip pat nagrinėjama.
Kol kas vienas dalykas išlieka aiškus
Vladimiras Putinas 2026 metais tebėra Rusijos politinės sistemos centras, o viešai patvirtinto jo įpėdinio nėra. Naujausios diskusijos apie galimus kandidatus labiau atspindi analitikų bandymą suprasti Rusijos elito struktūrą nei realiai paskelbtą Kremliaus planą.
Todėl tikrasis klausimas nėra vien tai, kas galėtų atsisėsti Putino kėdėje.
Daug svarbiau – kas kontroliuotų Rusijos saugumo struktūras, kariuomenę, ekonominius išteklius ir politinį aparatą tą dieną, kai dabartinis prezidentas nebegalėtų priimti galutinių sprendimų.
Būtent nuo to gali priklausyti, ar Rusija po Putino patirtų kontroliuojamą valdžios perdavimą, ar prasidėtų kur kas didesnė kova dėl Kremliaus.
