Kamilė Lukauskytė
Praėjo dveji metai nuo tada, kai buvęs Europos Centrinio Banko vadovas ir Italijos premjeras Mario Draghi paskelbė plačiai nuskambėjusią Europos konkurencingumo ataskaitą. Joje buvo pateikta šimtai pasiūlymų, kaip Europos Sąjungai nepralaimėti ekonominės kovos JAV ir Kinijai.
Diagnozė buvo aiški: Europai trūksta investicijų, jos produktyvumas auga per lėtai, verslą stabdo reguliavimas, o bendroji rinka vis dar nėra tokia vieninga, kaip galėtų atrodyti.
Po dvejų metų problema jau kita – ką iš viso to pavyko padaryti?
Naujausi skaičiai rodo, kad tempas nėra toks, kokio tikėtasi. 2026 metų liepą visiškai įgyvendinta tik 15,7 proc. iš 383 Draghi rekomendacijų, o įtraukus iš dalies įgyvendintas priemones pažanga siekia 41,3 proc. Draghi Watch
Europai reikia milžiniškų pinigų
M. Draghi ataskaitoje apskaičiuota, kad Europos ekonomikai kasmet papildomai reikėtų maždaug 750–800 mlrd. eurų investicijų.
Šios lėšos būtų reikalingos energetikai, skaitmenizacijai, inovacijoms, pramonei, gynybai ir kitoms strategiškai svarbioms sritims.
Tačiau vien pinigų neužtenka.
Europoje sukaupta daug privataus kapitalo, tačiau jis ne visada pasiekia sparčiai augančias bendroves. Kapitalo rinkos tebėra suskaidytos, todėl perspektyvios įmonės neretai geresnių finansavimo galimybių ieško už Atlanto.
Viena Europa, bet 27 skirtingos sistemos
Viena didžiausių problemų – pati bendroji ES rinka.
Teoriškai įmonė, veikianti vienoje Bendrijos valstybėje, turėtų gana lengvai plėstis į kitas šalis. Praktikoje verslas vis dar susiduria su skirtingais sertifikavimo reikalavimais, viešųjų pirkimų sistemomis ir nacionalinėmis taisyklėmis.
Tai ypač aktualu mažesnėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai.
Mūsų šalies verslui galimybė lengvai pasiekti šimtus milijonų vartotojų yra vienas svarbiausių ES bendrosios rinkos privalumų.
Kodėl pokyčiai juda taip lėtai?
Problema nėra ta, kad Europos politikai nežinotų, ką reikėtų keisti.
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete vykusioje diskusijoje pabrėžta, kad didžiausias atotrūkis atsiranda tarp politinių pažadų ir jų praktinio įgyvendinimo.
Kai pradedami svarstyti konkretūs teisės aktai, susiduria skirtingi valstybių interesai. Vienos šalys nori apsaugoti savo pramonę, kitos priešinasi bendram skolinimuisi ar nenori atsisakyti nacionalinių taisyklių.
Todėl sprendimai, dėl kurių teoriškai sutariama, praktikoje gali strigti metų metus.
Verslas laukia paprastesnių taisyklių
Dar viena problema – administracinė našta.
Europos Komisija jau siekia mažinti biurokratiją ir skaičiuoja, kad įgyvendinus supaprastinimo tikslus ES įmonės galėtų sutaupyti apie 37,5 mlrd. eurų per metus. European Commission
Tačiau verslui svarbus ne tik mažesnis dokumentų skaičius.
Įmonėms reikia ir stabilumo. Nuolat keičiamos taisyklės gali reikšti naujas informacines sistemas, darbuotojų mokymus ir papildomas išlaidas.
Todėl verslas nori ne tiesiog mažiau reguliavimo, bet aiškių ir ilgą laiką prognozuojamų taisyklių.
Lietuvai netrukus teks ypatingas vaidmuo
Ši diskusija Lietuvai nėra tolima Briuselio politika.
2027 metų pirmąjį pusmetį Lietuva pirmininkaus ES Tarybai. Tuo metu ant stalo gali atsidurti nemažai bylų, tiesiogiai susijusių su konkurencingumu, bendrosios rinkos stiprinimu, kapitalo mobilizavimu ir biurokratijos mažinimu.
Lietuva pati negalės nuspręsti, kaip turi pasikeisti visa Europos ekonomika, tačiau pirmininkaujanti valstybė turi galimybių ieškoti kompromisų tarp šalių ir spartinti derybas.
Mažai, eksportuojančiai Lietuvos ekonomikai tai itin aktualu.
Laikas tampa svarbiausiu faktoriumi
M. Draghi dar 2024 metais perspėjo apie didėjantį Europos produktyvumo ir inovacijų atotrūkį nuo JAV bei Kinijos. Jo pasiūlymai apėmė investicijas, energetiką, kapitalo rinkas, inovacijas ir bendrosios rinkos reformą.
Po dvejų metų pagrindinė problema jau nebe diagnozė.
Europa gana gerai žino, ką jai reikėtų daryti. Klausimas – ar ji sugebės tai padaryti pakankamai greitai.
Nes kol ES valstybės derasi dėl taisyklių ir kompromisų, pasaulinė ekonominė konkurencija nelaukia.
