Rusijos diktatoriui karo prieš Ukrainą nutraukimas nepasiekus pagrindinių politinių tikslų būtų tolygus pralaimėjimui.
Ne taip seniai JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasiūlė Rusijos diktatoriui Vladimirui Putinui keletą „patrauklių“ paliaubų Rusijos kare prieš Ukrainą sąlygų. Pauzė ne tik leistų okupantams atsigauti, bet ir potencialiai galėtų lemti kai kurių sankcijų panaikinimą bei galimybę Maskvai normalizuoti santykius su Vašingtonu.
Apie tai straipsnyje žurnale „Foreign Affairs“ rašo politologas Lawrence’as D. Friedmanas, Londono King’s koledžo karo studijų emeritas profesorius . Jo nuomone, Rusijos vadovas gali turėti keletą priežasčių nesutikti su paliaubomis.
„Pirma, jam nėra svarbesnio klausimo nei Ukraina. Užtikrinimas, kad ši šalis niekada negalės būti visiškai nepriklausoma nuo Rusijos, yra esminis jo palikimo elementas. Be to, jis nelaiko karo nelaimėtinu. Nepaisant itin lėtos Rusijos pajėgų pažangos per pastaruosius 18 mėnesių, jis mano, kad bendras Rusijos pranašumas jėgomis galiausiai bus lemiamas ir kad galiausiai Ukrainą tiesiog sutriuškins Rusijos jėga“, – rašo Friedmanas.
Profesorius taip pat pripažino, kad Putinas paliaubas dabartinėje fronto linijoje laiko „iš esmės nestabiliomis“. Jis pažymėjo, kad jei Rusija išlaikytų šiuo metu kontroliuojamų Ukrainos teritorijų kontrolę, „jai liktų ekonomiškai neaktyvus, ištuštėjęs, apgadintas Ukrainos gabalas, kurį reikėtų griežtai saugoti“. Tuo pačiu metu, pasak Friedmano, reikėtų griežtai ginti ilgą Rusijos sieną su Ukraina.
Pasak autoriaus, Rusijos diktatoriui karo prieš Ukrainą nutraukimas nepasiekus pagrindinių politinių tikslų būtų tolygus pralaimėjimui. Be to, toks scenarijus labai suerzintų patriotinį, ultranacionalistinį bloką, kurį jis puoselėjo ir puoselėjo karo metu.
„Nuolaidesnis Rusijos elitas galbūt būtų atsikvėpęs, jei būtų pasiekęs tokį rezultatą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad už tokias brangias pastangas jie gavo mažai, jiems vis tiek būtų tekę susidurti su pavojingu atlygiu. Daugelis pradės klausti: „Ar buvo verta?“ ir svarstyti Rusijos vadovybės klaidingumą“, – tęsė Friedmanas.
Tačiau tai ne vienintelės įtikinamos priežastys, kodėl Putinas gali vengti susitarimo. Visų pirma, jei taip atsitiktų, jis prarastų reputaciją savo pagrindinių partnerių – Kinijos, Irano ir Šiaurės Korėjos – akyse, taip pat ir tų „pasaulinės daugumos“ valstybių, kurioms jis siekė padaryti įspūdį ir netgi vadovauti, akyse.
Be to, diktatorius įtikino Rusiją, kad ji įsivėlė į ilgalaikę konfrontaciją su Vakarais, o net ir laikinų paliaubų Ukrainoje sutikimas „galėtų įdrąsinti jos oponentus NATO“, rašo autorius.
„Jie gali bandyti pasinaudoti bet kokiu silpnumo ženklu. Be to, Putinas žino, kad bet koks sankcijų sušvelninimas, atsirandantis kartu su paliaubomis, bus ribotas ir sąlyginis. Net jei Trumpas būtų linkęs būti dosnesnis, Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė greičiausiai priešintųsi. Juk Putinas turi pagrindo abejoti dideliais ekonominiais sandoriais, kuriuos žada Trumpas. Palikę nestabilią ir lėtėjančią Rusijos ekonomiką, daugelis Vakarų įmonių ir investuotojų neskubės grįžti“, – pažymi profesorius.
Taigi, anot jo, Rusijai pralaimėjimo pavojus yra toks pat didelis, kaip ir laimėjimo nauda.
„Jei Putinas tikėtų, kad Trumpas gali elgtis taip, kad Rusijos pralaimėjimas būtų labiau tikėtinas, sugriežtindamas sankcijas arba išplėsdamas karinę paramą Ukrainai, jis galbūt būtų linkęs rimčiau vertinti savo pasiūlymus. Priešingai, Trumpo paramos Ukrainai nutraukimo perspektyva suteikia Kremliui pasitikėjimo galutine pergale“, – padarė išvadą Lawrence’as D. Friedmanas.
