Daugiau nei keturis šimtmečius Nostradamo mįslės traukė daugybę skirtingų aiškintojų. Ir, atminkite, jų interpretacijos dažnai labai skiriasi viena nuo kitos. Ir dažniausiai tokios interpretacijos paviešinamos, kaip taisyklė, po rezonansinio įvykio: sakoma, Nostradamas numatė karus, stichines nelaimes, pragaištingas žmogaus sukeltas nelaimes ir epidemijas…
Nostradamo paslaptys
Šaudyklų sprogimas kylant? Nostradamas numatė. Tiesa, orakulas neaprašė nei orlaivių, nei kitų technologijų plėtros realijų. Bet ar danguje buvo ugnis? Buvo. Taigi, jūs pataikėte vinį į galvą. Ekonominė krizė ? O čia jis labai geras: juk jis numatė, kad grūdų bušelio kaina pakils taip, kad žmonės ims ėsti vieni kitus. Astrologas datų nenurodė, o perdėjimas – įprastas dalykas poezijoje apskritai, o juo labiau – pranašystėse. Tiesa, kalbėjome apie Genują, bet aiškintis nereikia.
Kodėl daugelis ekspertų vis dar nesugebėjo suprasti visų Nostradamo paslapčių? Greičiausiai dėl kelių priežasčių. Pirma, tarp jų nėra senosios prancūzų ir lotynų kalbos žinovų, todėl literatūros vertimai, kurie tik miglotai primena originalų Michelio Nostradamo tekstą, gali būti interpretuojami . Ir antra, greičiausiai pats „Šimtmečių“ autorius tikrai nenorėjo būti išspręstas.
Metafora ar tiesa?
O meistriškai pasitelkęs žodžių polisemiją, metaforas, alegorinę kalbą, Michelis Nostradamas taip neaiškiai konstravo frazes, kad kiekvienas galėjo ir gali paaiškinti savo pranašystes savo nuožiūra, atsižvelgdamas į išsilavinimo, dvasinio išsivystymo, pasaulėžiūros lygį. Taip pat Hitlerio propagandistai, pernelyg laisvai vartodami „Šimtmečių“ tekstus, visame pasaulyje skleidė „pranašystes“ apie „Trečiojo Reicho“ triumfą…
Kitą dieną turėjau progą pasiklausyti vieno iš „šviežių“ vertėjų, kuris visų pirma pažadėjo atskleisti, jo žodžiais tariant, simbolinio ponios įvaizdžio „giliąją esmę“ , ne kartą aptinkamą astrologo pranašystės. Vertėjo neįvardinsiu, nes jis neįvardijo niekieno vardų, išskyrus Nostradamą ir Joną Teologą.
Kodėl vertėjas mane sudomino? Tai pažadas atskleisti simbolinę damos įvaizdžio prasmę. Tačiau paskelbtas pasinerimas į paslaptingų pranašysčių apie šį nepažįstamąjį iš ateities, taip tolimą astrologui, gelmes neįvyko. Svetainės lankytojų dėmesys buvo kviečiamas perskaityti keletą ketureilių, kuriuos lydėjo tokio pobūdžio komentarai: „tam tikra moteris“ , „tam tikra dvasinė energija“ , „tam tikras laikotarpis“ , „tam tikros socialinės grupės nustos egzistuoti“ , „tam tikras dvasinis karas“ . Ar jaučiate, kaip tokių interpretacijų dėka „apsiskaidrėja“ esmė?
Ar interpretacija padėjo suprasti Nostradamo mįsles?
Ir kažkodėl kaip ateities spėjimas buvo skaitomi eilėraščiai, kuriuose, o tai ypač reta Nostradamo ketureilyje, nurodyta data – septintasis 1999 m. rimtai tikėjosi pasaulio pabaigos visuotinės katastrofos pavidalu ir susimąstė, kokį mėnesį astrologas turėjo omenyje – liepą ar rugsėjį, nes lotyniškai „septintoji“ yra rugsėjis) …
Vyšna ant torto pasirodė „socialinė visuomenė“, „mėnesiai“ ir „hetakombiniai žaidimai“ (taip, tiesa, nors tokio žodžio nėra, bet yra „hekatoma“ – auka Senovės Graikijoje; vėliau tai žodis pradėjo reikšti daugelio žmonių sunaikinimą arba mirtį).
Taigi, per denio kelmą vertėjas padarė išvadą, kad „dama iš upelio“, „geidulinga moteris“, „nepriekaištingos reputacijos ponia“ ir viena iš „bėglių iš auksinio narvo“ poros. “ yra viena ir ta pati „tam tikra moteris“. Ir ji dalyvauja visuose ar daugelyje įvykių, kurie priartina antrąjį atėjimą, arba pasaulio pabaigą, – įsitikinusi vertėja-tinklaraštininkė. Keista, ar ne?..
O gal Nostradamas alegorine forma rašė apie sąžinę, meilę, tikėjimą, teisingumą, jėgą, amžinybę? Pranašysčių aiškintojas apibendrino savo paaiškinimus: „Bus kažkoks dvasinis karas. Nebus matomų katastrofų, niekas, išskyrus tuos, kurie apdovanoti aukščiausiu dvasingumu, nepastebės, kad tai (atėjimas) jau įvyko. Sąmoningai neįvardijau pavardžių, kad nieko neįžeisčiau. Ir jei yra sutapimų, jie yra atsitiktiniai . Kaip filmuose.
Vietoj išvadų
Nostradamo palikimo tyrinėtojai padarė išvadą, kad dauguma jo ketureilių yra ne apie ateitį, o apie praeitį, susijusią su 1555 m., kai buvo išleistas pirmasis „Šimtmečių“ leidimas.
Astrologas ir poetas manė, kad pasaulio istorijos įvykiai kartojasi cikliškai, nes kartojasi planetų konfigūracijos ir atsiranda tie patys ženklai (Saulės ir Mėnulio užtemimai, planetų paradai, kometų skrydžiai ir kiti astronominiai reiškiniai). Ir aprašė praeities įvykius, tikėdamasis, kad panašių dalykų nutiks ir ateityje.
Tačiau tarp praeities ir ateities yra dabartis. Ir tai yra mūsų. Nuo tavęs ir manęs taip pat priklauso, kokia ateitis bus…
