Kažkada nelygybė Europoje buvo daugiausia horizontali – turtingoji vakarinė pusė važinėjo BMW automobiliais ir atostogavo užsienyje, o skurdesni rytai patys taisė buitinius prietaisus ir stovėjo eilėse prie duonos. Tačiau trys dešimtmečiai pasivijimo etapo buvusiose komunistinėse šalyse panaikino šiuos skirtumus. Šiandien nelygybė Europoje turi vertikalią dimensiją, kuri kyla ir leidžiasi šeimos medžiais, rašoma „The Economist“.
Jaunimas, dėl itin aukštų nekilnojamojo turto kainų negalintis išsikraustyti iš tėvų namų, svarsto, ar jiems suaugus pavyks džiaugtis tokiu gyvenimo būdu, kokį matė būdami vaikais. Dirbantys trisdešimtmečiai moka didžiulius mokesčius, kad finansuotų pensijas vyresnio amžiaus žmonėms, kurie išėjo į pensiją pačiame jėgų žydėjime. Su senėjimu susijusios išlaidos ryja ketvirtadalį Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto (BVP), ir ši dalis vargu ar mažės Senajam žemynui toliau senstant. Būti jaunu europiečiu reiškia jaustis nenumatytu kartų finansinės apgaulės dalyviu.
Jei Europos gerovės valstybė atrodo kaip sukčių piramidės schema, jos faraonai yra „kūdikių bumo“ karta (angl. baby-boomers). Tai gausi karta, gimusi du dešimtmečius po 1945 metų, kurios atstovams dabar yra maždaug nuo 60 iki 80 metų. Sociologai neabejotinai šlovins XX a. 7-ąjį dešimtmetį, kai bumo karta siekė šovinizmą pakeisti rokenrolu, tačiau ekonomistai juos vertins griežčiau. Ši karta pasiskyrė sau dosnias pensijas, remdamasi tuo metu egzistavusiomis demografinėmis tendencijomis, kurios vėliau išnyko. Šios išlaidos nulėmė Europos panirimą į letargą. Šiandieniniai seneliai paveldėjo po karo besikuriantį žemyną, o paliks jį reikalaujantį remonto po žalos, prie kurios patys ir prisidėjo.
Kūdikių bumo karta ir Europos ateitis
Akivaizdžiausias šios kartos laimėjimas yra būstai, kuriuos jie nusipirko už labai mažą kainą, o dabar jie verti milijonų. Nors jie skolinosi pinigus su itin aukštomis palūkanų normomis, vėliau pasipelnė, kai nekilnojamojo turto kainos toliau augo jau išmokėjus hipotekos paskolas. Net ir įvertinus infliaciją, būstas Europoje vos per dešimtmetį pabrango ketvirtadaliu, o nuomos kainos taip pat augo greičiau nei pajamos. Dėl to jaunimui atsivėrė durys į būsto nuosavybę. Europiečių, kurie gyvena tėvų namuose iki vidutinio amžiaus, dalis nuolat augo. Tarp gimusiųjų XX a. 9-ajame dešimtmetyje beveik ketvirtadalis sulaukę 30 metų vis dar gyveno su tėvais – perpus daugiau nei tie, kurie gimė dviem dešimtmečiais anksčiau. Nuosavas būstas anksčiau buvo kelias į finansinę nepriklausomybę, o dabar geresne galimybe atrodo palikimas, jei tik jis kada nors bus gautas.
Amerikoje trilijonai dolerių, sukauptų privačiuose pensijų fonduose, suteikė lėšų rizikos kapitalo ir privataus kapitalo fondams, o tai leido Amerikos įmonėms išaugti į milžines. Daugelyje Europos šalių šiandienines pensijas moka šiandieniniai darbuotojai, tikėdamiesi, kad rytdienos dar negimę darbuotojai perims estafetę ir finansuos savo tėvus jiems senstant. Dalis to finansuojama iš valstybės deficito, kurį dar negimę asmenys taip pat turės kada nors grąžinti. Tai reiškia mažiau kapitalo Europos įmonėms, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl tokiose srityse kaip technologijos yra tiek mažai didelių bendrovių. Vietoje to susidaro didžiulės nepatenkintos išlaidos, kurios slegia valstybės biudžetą.
Tai neturėjo reikšmės, kai augo ir ekonomika, ir gyventojų skaičius. Tačiau Europos gyventojų skaičius dabar pasiekė piką – ir dėl to, kad „bumo karta“ pradėjo mažesnio vaikų skaičiaus tendenciją. 1960 metais Vakarų Europoje vieną pensininką išlaikė daugiau nei penki darbuotojai. Dabar vieną pensininką išlaiko vos 2,5 darbuotojo. To pasekmė yra ta, kad šiandieninis jaunimas žino, jog bent iš dalies privalo patys pasirūpinti savo pensija, kaip tai daro amerikiečiai, be to, kad turi mokėti už išmokas savo tėvams. Kita lengvai prieinama galimybė pagerinti darbuotojų ir pensininkų santykį yra priimti daug migrantų, tačiau pastangos tai daryti prisidėjo prie Europos politikos nuodijimo, sustiprindamos populistines dešiniąsias partijas.
Vyresnė visuomenė orientuojasi į dabartį, o ne į ateitį. Prancūzijos prezidento rinkimuose rinkėjų amžiaus mediana buvo 52 metai, nes vyresnio amžiaus žmonės dažniau ateina prie balsadėžių. Tai yra dešimtmečio laikotarpyje iki faktinio pensinio amžiaus. Politikams senyvo amžiaus žmonių prioritetai tapo savais. Kai biudžetas yra ribotas, pinigų pensijų ir senelių namų apsaugai visada atsiranda, o švietimo ir inovacijų karpymus įgyvendinti yra daug lengviau.
„Demokratijos ateitį vis dažniau sprendžia rinkėjai, kurie jos neturi“, – apgailestauja Prancūzijos demografijos tyrimų centro „Club Landoy“ ekonomistas Maxime'as Sbaihi.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
