Lukas Starkus
Darbas karo zonoje žurnalistui reiškia ne tik informaciją iš pirmų lūpų, bet ir nuolatinę riziką gyvybei. Buvęs karo žurnalistas pasakoja, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė žurnalistų darbas fronte ir kodėl dažnai pats žurnalistas gali tapti taikiniu. Ką iš tiesų reiškia dirbti karo zonoje?
Darbas karo lauke: asociatyvi nuotrauka ir Liudas Dapkus (tv3.lt koliažas)
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pasakojo buvęs karo žurnalistas, redaktorius, keliautojas ir dabar Užimtumo tarnybos komunikacijos skyriaus vedėjas Liudas Dapkus.
Kaip atrodo darbas karo zonoje?
Jūs dirbote karo zonose. Jūs buvote ir karo korespondentu Čečėnijoje, Afganistane, Libane ir kituose karštuose taškuose. Kaip ten viskas vyksta? Kur jūs buvote? Ar galėtumėte truputį plačiau papasakoti?
L. Dapkus: Visgi tai yra kito amžiaus karai ir kitos aplinkybės, kai skiriasi ir kariavimo būdai, ir kariaujančios pusės. Aš iki šiol turiu išsisaugojęs artefaktus. Pavyzdžiui, Rusijos gynybos ministerijos laminuotą leidimą, kitaip tariant, leidimą būti karo zonoje, išduotą tos ministerijos, kuri dabar komentuoja, kaip ji penkioliktą kartą užėmė Kupjanską.
Tai buvo nerašytos taisyklės, kada tu gali atvykti. Tau leidžia būti vienoje pusėje, o po to pereiti į kitą pusę ir joje jaustis pakankamai saugiai. Raudonojo Kryžiaus žmonės, žmonės, kurie padeda karo mūšio lauke, vaikščiodavo su raudonais kryžiais ir jie nebuvo taikiniai.
Dabar viskas taip pasikeitė, kad karo korespondentai jau nebėra korespondentai, nes jie čia pašaudo, čia parašo. Čia aš kalbu apie Rusijos vadinamuosius „vojenkorus“. Rusijai ir panašioms blogio šalims tas, kas rašo, yra taikinys, kurį reikia gal net pirmiau nukalti negu kokį nors pėstininką.
Ar užtenka vien entuziazmo norint dirbti karo zonoje?
Tuo metu, kai žurnalistas būdavo karo zonoje, kai jis būdavo paskiriamas ir dirbdavo redakcijoje, kuo tas darbas skirdavosi? Ar žmogaus užsidegimo, noro būti žurnalistu užtekdavo, ar jis turėjo atlikti kažkokias užduotis, mokymus, kad galėtų vykti į karo zoną?
L. Dapkus: Kai prasidėjo važiavimai, jie buvo labiau asmeninio entuziazmo. Man dar redaktorius sakė: „Jeigu nenori, nevažiuok.“ Paskutinę minutę maždaug persigalvosi. Tačiau aš turėjau gerą planą ir gerus bendražygius iš „Associated Press“ televizijos. Tuo metu aš dar su jais nedirbau. Po to pradėjau dirbti su šita pasaulio naujienų agentūra.
Į Libaną aš važiavau daryti filmo. Jį sukūriau ir padariau interviu su daugybe žmonių, įskaitant ir „Hezbollah“ lyderius pietų Libane. Ten nutiko įvairių keistų dalykų ir mūsų vos nesubombardavo Izraelio aviacija, nes mes ėjome kartu su „Hezbollah“ žmonėmis Bekaa slėnyje tokiais slaptais takais ir nešėmės daiktus, kurie buvo štatyvai, trikojai, tačiau iš oro galėjo atrodyti kaip granatsvaidis arba savižudžio paketas operatoriaus rankose.
Operatorius buvo pakankamai nutrūktgalvis, kad dar ir tokią žalią juostą su arabiškais rašmenimis turėjo. Tai tais laikais vadinosi šahedai. Šahedai, priminsiu, yra savižudis, pagal kurį vėliau Iranas pavadino savo dronus. Mes dabar „Shahed“ suvokiame kaip droną, nors visą laiką tai buvo tas, kuris ateina į priešininko pusę ir susisprogdina.
Ar yra vienas svarbiausių momentų, kai žurnalistas karo zonoje nori perduoti informaciją, sužinoti ir kuo greičiau ją pateikti, ar čia buvo kitas momentas, kai tokiais reportažais, vaizdiniais daugiau viskas perteikiama per pasakojimus, per žmones? Kaip vykdavo tas darbas?
L. Dapkus: Perteikti tu gali geriausiai, kai pabūni ilgiau. Tada tau nereikia skubėti pranešti kažko, nes vis tiek nesukovosi su „Reuters“, AP („Associated Press“) arba kokiu nors „Interfax“, kuris tuo metu dar buvo naudojamas Lietuvoje.
Tačiau būdamas vietoje tu gali perteikti atspalvius, žmonių gyvenimų istorijas, būti kaimuose, kuriuos ką tik bombardavo, kalbėti su žmonėmis, kurie neteko artimųjų, kalbėti su kariais, kai jie nekariauja.
Yra ir kita pusė. Aš tuose epizoduose pats asmeniškai nesudalyvavau, bet mano draugas iš Lietuvos, su kuriuo mes važinėdavome, dalyvavo ir „Nord-Ost“ įkaitų dramoje teatre, ir Pervomaisko kaime, kai čečėnai buvo užėmę ir ten juos išmušė labai brutaliais metodais, sugriaudami visą kaimą. Taip pat Budionovske, kai buvo užimta mokykla ir, vaduojant įkaitus, beveik visi buvo nužudyti, tarp jų daug vaikų.
Tokiu atveju tas tiesioginis pasijungimas turi kažkokios prasmės. Tačiau tuo metu irgi buvo pakankamai sudėtingos ryšio sąlygos, visgi ir Rusijos erdvėje. Tos kelionės buvo labiau tokios apybraižos, kad grįžus būtų galima ramiai parašyti. Tai aš nieko iš ten taip, kad jau eitum į kokį faksą siųsti, nedariau.
Akimirkos, kai svarbiausia – išgyventi
Buvo tokių momentų jums ar jūsų kolegoms, kai žurnalistai galvodavo ne apie informaciją, ne apie jos surinkimą ar sklaidą, bet tiesiog apie tai, kaip išgyventi tuo momentu?
L. Dapkus: Taip. Keisčiausia, kad ne mūšyje, kuris galbūt tau leidžia būti tam tikrose pozicijose. Viena ar kita pusė kontroliuoja ir tuo metu yra atsakinga. Iš tikrųjų atsakinga, bet keistose situacijose.
Pavyzdžiui, operatorius pamiršta vaistus, kurių jam gyvybiškai reikia, ir jis visus paverčia savo įkaitais. Būtinai reikia kažkaip naktį pervažiuoti per Čečėniją iš Dagestano, kur buvo įkaitais paimtas autobusas ir vyko išvadavimas.
Mes atvažiuojame filmuoti, jau ten akys ašaroja nuo tų dujų „Čeriomucha“, kurios paleistos. Tas autobusas visas suvarpytas, ten yra lavonų ir nebūtinai tai yra tie grobikai. Viskas baigėsi, nufilmuota, bet siųsti nėra kaip. Palydovo nėra. Anksčiau būdavo, kad palydovą reikia užsakyti. Tada reikia grįžti į Ingušiją, o tarp Ingušijos ir Dagestano yra Čečėnija.
Tu važiuoji naktį, po komendanto valandos, per Čečėniją ir žinai, kuo rizikuoji, nes ji didžiąja dalimi yra užimta Rusijos okupacinės kariuomenės. Kai vairuotojas užmiršta išjungti ilgąsias šviesas ir įvažiuoja į patikros punktą, apakinti tie rusai ima šaudyti į tavo mašiną.
Tos trasuojančios kulkos virš mūsų praskrido. Viena pataikė. Tada vairuotojas susigriebė, išjungė šviesas. Jie galėjo net nešaudyti į viršų. Aš manau, kad dabar jie nebešaudo. Tiesiog tuo metu galbūt pasisekė su įgula arba pasisekė su jų kažkokiu naivumu. Tokiose situacijose tu gali padėti galvą.
O šiaip yra pripratimas. Kai, pavyzdžiui, vyksta vadinamoji valymo operacija, o fone skraido tie vadinamieji „krokodilai“, tai pakankamai baisi karo mašina, sraigtasparnis su visa kovine ekipuote, kai jis pasvyra ir pradeda šienauti visą savo kvadratą, už mažiau negu penkių kilometrų vyksta prekyba.
Moterys prekiauja benzinu, nes kareiviškasis. Visi varydavo tenai benziną namuose kaip samanę, tik viena šeimininkė mėlyną, kita raudoną daro. Važiuodamas šalia kelio tu matai išrikiuotus tuos spalvotus kanistrus, prisipili ir važiuoji.
Aišku, ten oktanų skaičius yra beprotiškai mažas ir viskas yra labai blogai, nėra benzino kolonėlių, jos subombarduotos. Kaip paradoksalu, po šitiek metų šitie reikalai grįžta į Rusiją. Visai neseniai vienas iš Putino padlaižių nusišnekėjo tiek, kad reikėtų skatinti mažąją benzino gamybą.
Kitaip tariant, jeigu jie mūsų NPZ, naftos perdirbimo gamyklas, sprogdina, tai tegul paprastas rusas namie išsiverda benziną iš naftos, kurios mums netrūksta. Tai čia yra faktiškai labai simboliški maži imperijos galo dalykai.
Bet jie gyveno tuo metu ir prisimena, kad įmanoma ir tais blogiausiais laikais išgyventi turbūt? Čia irgi toks praeities priminimas, kaip viskas vykdavo anksčiau.
L. Dapkus: Ne, jiems to neteko matyti. Aišku, buvo truputį kiti laikai ir buvo stipri Motinų sąjunga. Dar jos klausė, ji kažką galėjo – ateiti pas valdžią ir išsakyti: „Žiūrėkite, kas darosi.“ Dabar viso to seniausiai nebėra. Tiesa ta, kad yra Maskva ir yra Rusija. Maskva tikrai yra poniškai įpratusi prie „latte“, „gym‘ų“ ir avižinio pieno.
Tačiau tu išvažiuoji už jos ir prasideda tikroji Rusija, įskaitant ir Sankt Peterburgą. Tai yra labai atsilikusi ir labai neturtinga šalis, kurios gyventojai įpratę kentėti nuo krizės iki krizės. Gali nieko neturėti, vis tiek šliauš ir garbins savo carą, nes jiems atrodys, kad jie yra didingi ir dvasingi.
Labiausiai įstrigusios istorijos iš darbo karo zonsoe
Ar buvo tokių momentų iš karo zonų, kurie labai įstrigo? Jeigu paklaustume, kas buvo žiauriausia, ar iš karto prisimintumėte kokią nors istoriją?
L. Dapkus: Man kažkaip vis tiek Libanas, nors ten karas kaip ir nelabai jau vyko, bet buvo pavieniai susišaudymai ir atrodė taika. Tačiau tokia pereinamoji – lyg ir nebėra fronto ar kažkokių įsibrovimų, tačiau ir viena, ir kita pusė pasiruošusi bet ką, bet kada nušluoti. Tas netikrumas ir rizika iš tiesų visada yra didelė.
O iš lengviausių, kaip nebūtų paradoksalu, visgi Afganistanas buvo, nes ten mes skridome jau įvykus visiems reikalams ir faktiškai buvo tiktai valymo operacijos. Tačiau ta grėsmė, kurią tu jauti tvyrančią ore, visada yra.
Pavojus, aišku, didžiausias yra pakelės minos, kurios sudėliotos ir laukia aukų. Dėl jų nuostoliai patys didžiausi, ko gero, ir buvo. Taip pat savižudžiai, kurie įsimaišo į minią, ir tu nežinai, kur tave gali pričiupti. Tas taikos ir karo hibridas, ko gero, yra pavojingiausias civiliams, kas mes ir esame – žurnalistai, ne karo korespondentai.
Grįžtant prie to, kaip viskas transformavosi, karo korespondentais besivadinantys žmonės šiais laikais diskredituoja visą gildiją, ypač, aišku, kalbant apie Rusiją, nes jie yra specialiai apmokyti kombatantai. Faktiškai jie eina daryti užduočių ir laisvalaikiu kažką propagandinio parašo apie tai, kaip jie ten šauniai droną paleido ir kokį ukrainietį nužudė.
Rusija grasina NATO, įtampa tik auga
Rusijai grasinant Lietuvai branduoliniu ginklu, ekspertai sako, kad tai – eilinis Maskvos šantažas. Vis dėlto, manoma, kad Rusija vis drąsiau eskaluoja situaciją ir tikrina, kiek toli gali eiti nesulaukdama atsako iš NATO.
Apie realią Lietuvos saugumo padėtį kalbėjo Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys.
Ne pirmą kartą Rusijos atstovai grasina ir mums, ir NATO, ir visiems kitiems branduoliniu ginklu. Rusija grasina, jei Lietuva leis sąjungininkams savo teritorijoje dislokuoti branduolinius ginklus, ji sulauks atsako. Ar reikėtų dėl to rimčiau sunerimti, ar tai tiesiog eilinis šantažas, į kurį nereikėtų kreipti dėmesio?
A. Navys: Rusija visada šantažuoja, tai čia nieko naujo ir stebuklingo nematau. Galbūt atskirčiau karinį lygmenį ir strateginės komunikacijos naratyvą. Pirmas dalykas – jeigu mes paprastai, šaltai įvertintume ir pažiūrėtume tokio smūgio galimybes, grynai teoriškai, tai Rusija iš principo pati į save smūgiuotų.
Rusija yra šalia, maža Lietuva, Kaliningradas, Baltarusija – jie tikrai ant savęs branduolinio ginklo neužmestų. Aš turbūt čia net ne teoriškai svarstyčiau, o tiesiog pagal seną branduolinio atgrasymo doktriną.
Kiekviena didžioji galia, o Rusija įsivaizduoja, kad ji vis dar yra labai didelė galia, iš principo yra branduolinė valstybė ir turi atgrasyti šalia esantį oponentą dislokuoti ginkluotę, pajėgas, branduolinį ginklą. Ši retorika yra paprasčiausias atsakymas į kalbas apie tai, kad Lietuva iš tiesų pakeis, aš tikiuosi, pakeis Konstituciją ir mes galėsime turėti Aljanso branduolinį ginklą.
Aš kalbu apie NATO branduolinį ginklą. Rusija, be abejo, tuo nėra patenkinta ir atsako grasindama. Ar tai yra kažkoks ypatingas, baisus dalykas? Ne. Dar pabrėžčiau, kad ne visai taip buvo pasakyta. Buvo kalbama, kad Lietuva tada gali tapti taikiniu, o ne kad jau tikrai bus smogta branduoliniu ginklu.
Tai yra eilinis Rusijos šantažas, bet kartu ir retorika, kurios Rusija negali nesiimti. Ji privalo kažkaip reaguoti. Apsukime dabar iš kitos pusės. Jeigu Rusija paskelbtų, kad didina Kaliningrade savo branduolinį potencialą, NATO irgi turėtų kažkaip reaguoti.
Kalbate apie teritorijas: esame Lietuva, šalia yra Baltarusija. Vadinasi, rusai, galima sakyti, grasina ne tik Lietuvai – pasekmių galėtų būti ir Baltarusijai?
A. Navys: Tai aš tą ir sakau. Žiūrint pagal paprasčiausią logiką, šalia yra ir Baltarusija, bet aš kalbu ir apie pačią Rusiją. Rusija lygiai taip pat yra šalia, jeigu kalbame apie branduolinį ginklą. Kai kas, aišku, čia spekuliuoja, kad yra taktinis, strateginis branduolinis ginklas.
Šiais laikais iš esmės visas branduolinis ginklas yra strateginis. Jo panaudojimas turi garantuotas strategines pasekmes. Tai pasekmes turėtų ir Baltarusijai, ir Rusijai, ir Latvijai, ir Suomijai, ir visiems aplinkui. Žiūrėkime į tai kaip į eilinį Rusijos branduolinį šantažą. Tai yra tokia žinutė: jūs to nedarykite.
Putinas nuolat siunčia grasinimus NATO šalims. Kaip apskritai turėtume juos vertinti, žvelgdami į tai, kas vyksta pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais – visą eskalaciją, sabotažo atvejus, įvairias kibernetines atakas? Ar galima sakyti, kad Rusija jau puola NATO, kad mes jau kariaujame tikrą karą?
A. Navys: Nuo galo pradėsiu. Matot, kai mes sakome „hibridinės atakos“, tai lyg ir randame tokią išeitį pasakyti, kad čia dar kažkas, dar ne karas. Bet jeigu kalbėtume tikromis sąvokomis, kas yra hibridinis veiksmas? Tai yra tas pats karas, tiktai kitomis priemonėmis, netiesiogiai.
Tankai dar mūsų gatvėmis nevažinėja, Rusijos artilerijos sviediniai dar pas mus nekrenta, naikintuvai pas mus bombų nemėto ir dronai nesproginėja. To nėra. Bet visa kita, ką galima vadinti nekonvenciniu karu, vyksta. Rusija eskaluoja padėtį.
Jeigu labai trumpai, Rusija turi tokius keturis eskalacijos laiptelius. Pirmas laiptelis yra tas, kai jie sako: „Čia ne mes.“ Paimkime Krymą. Krymą okupavo, bet: „Palaukit, čia ne mes. Kažkokie žmogeliukai, čia ne mes.“ Aljansas nieko nedaro, Vakarai nieko nedaro. Tada galima eiti truputį toliau.
Antras etapas: „Taip, čia mes kažką padarėme, bet mes buvome priversti tai padaryti, nes gynėmės, nes tokia mūsų saugumo situacija, nes NATO mus puola. Mes tai darome tik todėl, kad save giname.“
Trečias etapas – „Padarėme, ir ką?“ Lenkijoje nukrenta Rusijos raketa – ir ką? Nieko. Kai Leipcigo oro uoste vyksta incidentas, kai turime incidentų, kai rusai bando Baltijos jūroje nutraukti kabelius ir mes nereaguojame, mes tiesiog provokuojame juos dar kažką padaryti ir pasakyti: „Na ir ką?“ Nes ketvirtas žingsnis jau yra tada, kai pas mus krenta raketos ir važiuoja tankai.
Tai mes dabar esame arti trečiojo žingsnio arba netgi tame trečiajame žingsnyje, kai Rusijos režimas galvoja: „O kiek dar mes galime toliau eiti?“ Dažnai žmonės ar ekspertai galvoja, kad Rusija testuoja, ką darys Aljansas. Rusija netestuoja, ką darys Aljansas. Rusija žiūri, ar Aljansas vis dar taip pat nieko nedarys.
Šią „Dienos pjūvio“ laidą remia Medijų rėmimo fondas.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
