Kartais santykiai nutrūksta tik paviršutiniškai. Žmonės nebebūna kartu, nekuria bendrų planų, nevadina vienas kito pora ir galbūt net ilgą laiką nekalbėjo. Tačiau viduje ryšys, regis, tęsiasi. Žmogus mintyse kalbasi su savo buvusiuoju, aiškina, ginčijasi, įrodinėja, prisimena ir fantazuoja, kaip viskas galėjo būti kitaip. Ir kyla keistas jausmas: iš tikrųjų santykių nebėra, bet mintyse jie vis dar užima daug vietos.
Tai gali ypač varginti. Jaučiasi, kad laikas judėti toliau, bet mintys vis grįžta prie to paties. Ką jis turėjo omenyje? Ar jis tikrai mane mylėjo? Kodėl jis taip padarė? Ar kas nors galėjo pasikeisti? O kas, jeigu būčiau pasakiusi kitaip? O kas, jeigu jis būtų supratęs vėliau? Kartais žmogus pavargsta ne tik nuo skausmo, bet ir nuo nesibaigiančio vidinio pokalbio.
Taip neatsitinka todėl, kad „nežinote, kaip paleisti“. Dažnai psichikai reikia laiko užbaigti tai, kas emociškai nebaigta. Tai ypač aktualu, jei santykiai buvo kupini netikrumo, staigių posūkių, nutylėjimų, vilties ar skausmingo išsiskyrimo. Tuomet smegenys bando sukonstruoti prasmę. Rasti paaiškinimą. Pasiekti galutinį aiškumą. Atkurti kontrolės jausmą ten, kur jo nebuvo.
Problema ta, kad jūsų buvęs partneris gali tapti beveik nuolatinis jūsų galvoje. Priimate sprendimus ir, regis, įsivaizduojate jo reakciją. Pamatote kažką pažįstamo, ir jus traukia prisiminimai. Galvojate apie ateitį ir lyginate ją su tuo, kas galėjo būti su juo. Net jei išoriškai esate laisvas, viduje dalis jūsų energijos lieka susieta su praeitimi.
Santykių nutraukimas mintyse nereiškia atminties ištrynimo ar jausmų užgniaužimo. Tai reiškia palaipsniui nustoti gyventi taip, tarsi lemiamas pokalbis dar nebūtų pasibaigęs. Kartais tam reikia pripažinti, kad galbūt negausiu iš jo aiškumo, kurio ieškau. Galbūt jis nepaaiškins to taip, kad jausčiausi ramiai. Galbūt jis nepripažins skausmo, nepasakys tinkamų žodžių, nesuteiks man norimo užbaigimo.
Tai labai sunku. Nes laukdamas išorinio užbaigimo žmogus tarsi išlaiko viltį: jei suprasiu, jei jis man pasakys, jei pasikalbėsime, tada jis mane paleis. Kartais kalbėjimas tikrai padeda. Bet kartais pats laukimas pokalbio tampa būdu palaikyti ryšį.
Vienas švelnus būdas pradėti vidinį užsidarymą – išrašyti tai, kas vis dar sukasi viduje. Ne gražų laišką, o nuoširdų tekstą sau. Kas liko nepasakyta? Dėl ko pyksti? Dėl ko gailiesi? Ką vis dar bandai įrodyti? Ką norėtum iš jo išgirsti? Ko galbūt niekada neišgirsi?
Tada galite atskirai parašyti: ką šie santykiai man davė, ko išmokė, ko atėmė, kur pamečiau save, ko nenoriu kartoti. Tai ne technika, leidžianti akimirksniu paleisti. Tai veikiau būdas susigrąžinti savo istorijos dalis, kurios įstrigusios chaose.
Svarbu neskubėti atleisti ar būti dėkingam, jei viduje vis dar daug skausmo. Kartais per anksti pasakytas „aš paleidžiu“ skamba gražiai, bet neatitinka realybės. Uždarymas dažnai prasideda sąžiningiau: man skauda, pykstu, ilgiuosi, vis dar turiu vilties, bet matau, kad šis ryšys buvusia forma jau nutrūkęs.
Taip pat galite pastebėti, kada vis grįžtate prie šių santykių savo mintyse. Kai jaučiatės vieniši? Kai nerimaujate? Kai pavargstate? Kai trūksta šilumos? Kartais praeities santykiai tampa būdu išvengti susidūrimo su dabartine tuštuma. Tuomet svarbu dirbti ne tik su prisiminimais, bet ir su tuo, kas vyksta dabartyje.
Vidinis santykių nutraukimas nereiškia žmogaus ištrynimo. Tai reiškia laipsnišką laukimo užimtos erdvės susigrąžinimą. Dėmesio grąžinimą į savo gyvenimą, jausmus, sprendimus. Ne iš karto. Ne liepiant jiems „pamiršti“. Bet ramiai pripažįstant: ši istorija buvo svarbi, bet ji neturėtų tęstis be galo manyje, o ne mano gyvenime.
