Liepa yra geriausias laikas agrastų vasariniam genėjimui , kuris užtikrins ne tik krūmo sveikatą, bet ir gausų derlių kitą sezoną. Tinkama priežiūra dabar yra raktas į skanias uogas ir stiprius augalus ateityje.
Tačiau net ir patyrę sodininkai kartais dvejoja, ar verta dabar griebtis genėjimo genėtuvų. Pabandykime išsamiau suprasti, kodėl tai iš tiesų svarbu.
Kodėl liepa? Šiuo laikotarpiu agrastas pamažu baigia derėti ir visą savo energiją sutelkia į pasiruošimą kitam sezonui. Pašalinus perteklines ar ligotas šakas, augalas padeda nukreipti maistines medžiagas į naujų vaisių pumpurų formavimąsi. Iki rudens, kai žaizdos užgyja ir krūmas sustiprėja prieš žiemą, lieka pakankamai laiko.
Kurioms šakoms reikia dėmesio?
Pirma, tai yra šakos, kurias akivaizdžiai paveikė ligos ar kenkėjai. Jei ant lapų matote baltą apnašą (miltligės požymį), rudas dėmes, oranžines „pagalvėles“, ploną voratinklį ar mažas geltonas dėmes, nedvejokite – geriau atsikratyti tokių ūglių.
Svarbu: genėjimo įrankis turi būti švarus, kad infekcijos neplatintų tarp krūmų. Pažeistų šakų negalima palikti po augalu ar dėti į kompostą – jas reikia išmesti, kad būtų išvengta ligų plitimo. Džiovintos šakos yra dar vienas genėjimo objektas. Jas lengva atskirti: jos trapios, lengvai lūžta ir po žieve turi sausą rudą medieną. Skirtingai nuo negyvų šakų, kurios išlieka lanksčios, šios augalo dalys nedalyvauja krūmo gyvenime ir dažnai tarnauja kaip prieglauda žiemojantiems kenkėjams.
Taip pat geriau pašalinti šakas, kurios guli ant žemės arba link jos linksta. Jos ne tik sutankina krūmą ir trukdo vėdinimui, bet ir gali greitai supūti ar net įsišaknyti, sukeldamos nekontroliuojamą augimą. Geriausia tokius ūglius pašalinti prie pagrindo, kad būtų palaikoma tvarka aplink augalą ir supaprastinta tolesnė priežiūra.
Seni, tamsūs, beveik nepastebimai augantys ūgliai – vyresni nei 4–5 metų, su šiurkščia, patamsėjusia žieve – nebegali duoti kokybiško derliaus. Juos palaipsniui keičia jaunos, produktyvesnės šakos. Paprastai geriausią rezultatą duoda krūmas su 10–15 skirtingo amžiaus ūglių (po du ar tris kiekvieno amžiaus), kad derlius išliktų stabilus.
Iš jaunų ūglių ypač atidžiai apžiūrimi tie, kurie auga krūmo viduje arba kerta vienas kitą, sukurdami per didelį pavėsį ir provokuodami žievės pažeidimus. Puodelio formos vainike geriau cirkuliuoja šviesa ir grynas oras, ir tai yra patikima apsauga nuo daugelio grybelinių ligų.
Silpni ir ploni šių metų ūgliai dažniausiai veltui atima augalo stiprybę, nes vargu ar jie išgyvens žiemą ar taps derliaus pagrindu. Juos lengva atpažinti iš plono stiebo, retų lapų ir blyškios spalvos.
Taip pat reikia genėti vertikaliai žemyn augančius ūglius. Dėl nepatogios jų padėties ne tik sunku skinti uogas, bet ir jos tampa ypač pažeidžiamos žiemą po sniegu. Geriausia juos pašalinti šalia ataugimo vietos, nepaliekant „kelmų“.
Kaip atrodo gerai suformuotas agrastų krūmas?
Tinkamai nugenėjus krūmą liepą, jis tampa lengvesnis ir erdvesnis: viduryje turėtų likti pakankamai vietos, kad ranka būtų lengvai įkišama tarp šakų. Tai ne tik pagerina prieigą prie uogų – toks formavimas sumažina miltligės ir kitų grybelinių problemų riziką. Be to, uogos formuojasi ant gerai apšviestų ūglių, kurios yra saldesnės ir sveikesnės.
Dabar, kai lieka tik stiprūs ir gerai išsidėstę jauni ūgliai, būtent ant jų pradeda formuotis būsimi vaisiniai pumpurai. Vertingiausią derlių duoda trumpos šoninės šakelės, atsirandančios ant 1–3 metų senumo medienos. Palikdamas keletą stiprių, perspektyvių ūglių, sodininkas pakloja pamatus stabiliam ir gausiam uogų derliui kitą vasarą.
Genėjimo procedūra turi dar vieną svarbų tikslą – krūmo atjauninimą. Reguliarus senų ir ligotų šakų šalinimas, taip pat jaunų ūglių vystymasis leidžia agrastui išlaikyti aukštą gyvybingumą iki 15–20 metų, pailginant gausaus vaisiaus laikotarpį.
Agrastų priežiūra liepą neužima tiek daug laiko, kaip atrodo, tačiau duoda apčiuopiamų rezultatų. Nebijokite genėti augalo: tai vienas veiksmingiausių būdų padėti jam iš tiesų žydėti.
