Mano vaikystė prabėgo kaime, kurio pakraštyje prasidėjo didžiuliai laukai. Jie driekėsi beveik iki horizonto, ir kiekvieną vasarą juose augo viskas – žirniai, kviečiai, kukurūzai. Mes su berniukais dažnai eidavome ten skinti žalių žirnių, kukurūzų ir tiesiog vaikštinėti po lysves, kramsnoti varpų. Viskas buvo kažkaip paprasta, tikra, be nereikalingo šurmulio. Dabar šios akimirkos ypač įsiminė – tarsi iš kito pasaulio, šilto ir nerūpestingo.
Kai užaugau, teko kraustytis – studijos, paskui darbas, gyvenimas mieste. Bet kaimas liko kažkur viduje, ir kiekvienas apsilankymas jame yra tarsi sugrįžimas į praeitį. Mano draugai tebėra ten, savo gimtinėse, ir aš stengiuosi juos aplankyti, kai tik galiu. Kartą aplankiau draugę ir ji man padovanojo lėkštę virtų kukurūzų. Paragavau jų ir tarsi nukeliavau atgal į tą vasarą, kai bėgiojome po laukus. Jie pasirodė stebėtinai minkšti, sodraus aromato ir itin jaukaus skonio.
Negalėjau susilaikyti nepaklaususi, kaip ji jį pagamino. Mano draugė nusišypsojo ir pasakė, kad viskas priklauso nuo tinkamos technologijos ir, žinoma, nuo veislės. Juk ne visi kukurūzai vienodai tinkami valgyti. Ji man papasakojo, kad yra dvi pagrindinės rūšys – cukriniai ir pašariniai kukurūzai. Cukriniai kukurūzai yra tik tie, kurie yra sultingi ir saldūs, su švelniais, šviesios spalvos grūdeliais. O pašariniai skirti gyvuliams, jų skonis yra plokščias, jo beveik nėra. Dar blogiau, jei varpos senos – tada grūdai tampa kieti, sausi, ir joks virimas nepadės.
Prisiminiau: turguje visada reikia pabandyti – jei grūdai lengvi, švelnaus skonio ir lengvai kramtomi, vadinasi, veislė tinkama. O tada belieka tik išvirti. Draugė pasidalijo savo metodu, ir nuo to laiko gaminu tik taip.
Pirmiausia kruopščiai išvalau kruopas – pašalinu lapus ir pluoštus. Tuomet pamerkiu jas į šaltą vandenį bent valandai, o geriausia – dviem. Taip grūdai iš vidaus tampa minkštesni, o išvirę jie būna ypač švelnūs. Pasibaigus laikui, paimu tinkamo dydžio puodą, supilu vandenį ir užverdu. Tik į verdantį vandenį sudedu kukurūzus – ne anksčiau. Šis momentas svarbus, nes nuo šalto vandens virimo pradžioje grūdai dažnai būna kieti.
Nuleidęs kukurūzus į vandenį, verdu 20-30 minučių. Virimo viduryje įdedu truputį sviesto – jis suteikia skonio ir padaro tekstūrą dar minkštesnę. Sūdau tik pačioje pabaigoje – likus 5 minutėms iki virimo pabaigos. Tai labai svarbus dalykas: jei sūdytumėte anksčiau, grūdai taptų kieti, tarsi sustingtų.
Baigusi virti, kukurūzus patiekiu ne iš karto. Nupilu vandenį, puodą uždengiu dangčiu ir apvynioju rankšluosčiu. Palieku pusvalandį pastovėti – per tą laiką grūdai „prisisotina” garų, tampa ypač minkšti, visai kaip vaikystėje. O tada jau galima kviesti visus prie stalo.
