„Ko bepaklausčiau, visi prisimena, kur buvo, kai prasidėjo karas. Dauguma mūsų buvome prilipę prie telefonų ekranų, negalėjome užmigti, sekėme naujienas. Ta naktis įsirėžė į mūsų atmintį kaip viena žiauriausių, ciniškiausių ir siaubingiausių naktų, kokias tik esame matę per savo gyvenimą.
Tą 2022-ųjų naktį daugelis manė, kad vaizdai iš Ukrainos tėra košmaras, iš kurio kitą dieną pabusime ir rasime viską vėl kaip buvę“, – savo asmeniniame puslapyje rašo Stanfordo universiteto mokslo darbuotojas.
Jis prisiminė, kad tądien turėjo būti Kyjive su Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrais.
„Turėjome lydėti Ukrainos užsienio reikalų ministrą į Kramatorską, esantį netoli kontaktinės linijos, kad išreikštume palaikymą. Tačiau kai atvykau į Vilniaus oro uostą, ekrane jau degė užrašas, kad skrydis atšauktas.
Nerimavau ir dėl savo šalies. Niekas nežinojo, kur Putinas bus sustabdytas ir ar apskritai bus. Kiekviena akimirka, laisva nuo susitikimų srauto, buvo praleista skaitant naujausias žinias“, – tęsė buvęs ministras.
Jis priminė plačiai išplitusį vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota, kaip ukrainietis pasienietis keiksmažodžiu „pasveikina“ rusų karo laivą. Tai vėliau tapo plačiai vartojama fraze.
„Tačiau man labiausiai įstrigo kitas vaizdo įrašas – senyva moteris, siūlanti saują saulėgrąžų sėklų rusų kareiviui, kad kai jis žus – o jis tikrai žus – jo kišenėse iš sėklų išaugtų saulėgrąžos. Pasipriešinimas brutalumo akivaizdoje.
Šokas pastūmėjo Europą į priekį – niekada nepakankamai, bet bent jau teisinga kryptimi. Beveik neįmanoma patikėti, kad dėl pirmųjų sankcijų paketų buvo sutarta vienbalsiai ir beveik be nuolaidų. Ir ne tik tai – Europa sugebėjo apmokėti ginklus, siunčiamus į Ukrainą.
Jo teigimu, nebuvo jokios „racionalios analizės“ apie tai, ką pasaulis pamatė.
„Kūnai, išmėtyti Bučos gatvėse, ar moteris, gniaužianti raktų pakabuką su Europos Sąjungos vėliava – buvo akimirkų, kai žodžių nepakako. Pamenu, per vieną Tarybos posėdį skaičiau poeto iš Mariupolio eilėraštį. Nieko prasmingesnio nebūčiau galėjęs pasakyti nei jo žodžiai, išaugę mirties laukuose visur aplink jį.
Kai Rusijos frontas pradėjo braškėti, atsirado pergalės nuojauta. Prisimenu spindinčias akis… galbūt ukrainiečiai iš tikrųjų gali laimėti?!
Tada frontas sustingo, Vakarai ėmė atgrasyti patys save ir riboti Ukrainą, gūždamiesi iš baimės po Rusijos branduolinio ginklų žvanginimo“, – konstatavo buvęs užsienio reikalų ministras.
Šiandien, pasak G. Landsbergio, visi yra pripratę prie karo, prie žudynių, prie dalykų, „kurie, kaip buvome pasižadėję, Europoje niekada nebepasikartos.“
„Jei yra vienas dalykas, kurio linkiu prasidedant penktiesiems karo metams – tai, kad nustotume laikyti tai norma. Kad būtume pasipiktinę, pikti, įtūžę, kaip visi buvome pirmosiomis karo dienomis. „Denormalizacija“ dabar yra būtina prasmingų veiksmų sąlyga.
Kai Orbanas ir vėl vetuoja pagalbos paketą, už kurį pats nesumokėjo nė cento – turi kilti pasipiktinimas. Pasipiktinimas, o ne tik susirūpinimas.
Tai negali būti „tiesiog dar viena diena Europos politikoje“. Negalime toliau gūžčioti pečiais ir sakyti „tiesiog jis toks yra“. Kai normalizuojame jį, leidžiame sau tapti juo.
Putinas pralaiminėjo, kai mes visi buvome pikti. Pamenate? Jis klesti tik tada, kai esame nesuinteresuoti, išsiblaškę ir priblokšti rūpesčių“, – akcentavo buvęs ministras.
Jo teigimu, karo metines reikia minėti leidžiant pykčiui paskatinti veikti.
„Tame, kas vyksta, nėra nieko normalaus, ir niekada nebuvo. Tačiau mūsų pasirinkimai tai, kas šiurpu, pavertė norma.
Prašau, kad ir kur būtumėte ir ką darytumėte, nepripraskite gūžčioti pečiais. Būkite pikti. Veikite“, – pridūrė G. Landsbergis.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
