Lietuvos politikai mini karo Ukrainoje metines: prisiminus plyšta širdis ir akyse kaupiasi ašaros

Liberalų sąjūdžio lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen pranešė antradienį besilankanti Kyjive, kur, kaip teigė ji, šiandien labai daug skausmo pėdsakų, „bet tikėjimo sava, nepriklausoma ateitimi daugiau“. Ukrainos žmonės, kaip pastebėjo politikė, per ketverius karo metus išliko ryžtingi ir nepalaužiami.

„Šiandien esu Kyjive. Kaip ir prieš 4 metus, kai čia buvau praėjus vos mėnesiui po Rusijos pilno masto invazijos. Tada Buča dar alsavo karštu, siaubingai slegiančiu mirties ir kančių sunkumu.

Per tuos 4 metus žuvo ir kentėjo daug, labai daug Ukrainos žmonių. Bet jie išliko ryžtingi ir nepalaužiami.

Baigiantis šiai sunkiausiai per ketverius metus žiemai, jos simboliu visgi tapo ne Rusijos sadizmas, o ukrainiečių nepalaužiamumas.

Šiandien čia labai daug skausmo pėdsakų. Bet tikėjimo sava, nepriklausoma ateitimi daugiau. Jo agresoriui taip ir nepavyko palaužti. Ir nepavyks.

Slava Ukraini!“ – feisbuke rašė V. Čmilytė-Nielsen.

Kariaujantys ukrainiečiai, kaip teigė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius, kovoja už visų mūsų saugumą ir už Europos vertybes. Ir europiečiai, kaip pažymėjo jis, iš savo pusės turi padaryti daugiau, turi geriau atlikti namų darbus ir padėti Ukrainai laimėti.

„Ketveri metai nuo tada, kai Ukraina išgyvena karą.

Ukrainos žmonės per šį laiką parodė neįtikėtiną stiprybę, drąsą ir valią būti laisviems. Jie kovoja ne tik už savo žemę, savo šeimas ir savo ateitį. Jie kovoja už visų mūsų saugumą, už Europos vertybes, už teisę patiems spręsti savo šalies likimą.

Šiandien visoje Europoje Ukrainos spalvos ant pastatų primena apie ukrainiečių drąsą ir atsparumą. Bet simbolių neužtenka. Mes, iš savo pusės, turime padaryti daugiau. Turime geriau atlikti savo namų darbus.

90 mlrd. paskola negali vėluoti. Narystė Ukrainai turi būti garantuota, jei įmanoma, net anksčiau nei 2030 metais. Tokie poelgiai, kaip elektros tiekimo atjungimas kariaujančiai šaliai šalčiausiu metų laiku, negali būti toleruojami.

Europa negali svyruoti. Ukraina kariauja už mus visus. Mažiausia, ką galime padaryti, tai atlikti savo namų darbus ir padėti jai laimėti“, – feisbuke komentavo M. Sinkevičius.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Virginijus Sinkevičius įvertino, kokie buvo ketveri kariaujančios Ukrainos metai, kiek ji ir jos žmonės neteko, kiek laiko Ukrainai reikės tam, kad atsigautų.

Ir nors Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui yra išduotas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo orderis, jis, kaip pastebėjo V. Sinkevičius, nėra teisiamas Hagoje: praėjusiais metais Aliaskoje V. Putinas susitiko su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Rusijos prezidento, pasak V. Sinkevičiaus, sulaukė „mūsų partneriai ir draugai, o ne kalėjimas, kurio ir taip būtų per maža“.

„Šiandien sueina lygiai 4 metai nuo Rusijos sukelto Ukrainoje karo pradžios. 4 metai brutalaus visų įmanomų formų neteisingumo.

Kad ir kaip nemalonu būtų, reikia pripažinti, kad Bučos skerdynių vaizdai, atrodytų, dar ne taip seniai sukrėtę pasaulį, šiandien pasaulio istorijoje jau pavirto tolimu aidu.

Plyšta širdis ir akyse kaupiasi ašaros prisiminus, kad dar ne taip seniai antraštėse skaitėme apie tarptautinius Rusijos karo nusikaltimus dėl grobiamų vaikų. Kiek jų jau buvo išmokyti nekęsti savo tėvynės, prakeikti savo tėvus?

Sunku net pabandyt įsivaizduot, kiek laiko Ukrainoje krauju nudažyta žemė bus plaunama išlikusių ir išgyvenusiųjų ašaromis. O jie net pradėti negali, nes jau 4 metus tai nesibaigia.

4 metai traukiant savo brolių ir seserų kūnus iš nuolaužų. Kartais net ir ką tik gimusių vaikų. 4 metai kasdien gyvenimais apmokant vien už viltį būti laisvais išrašytą sąskaitą. Šalčiu. Nepritekliumi.

4 metai prašant pasaulio pagalbos – ne kūnais, tik negyvais daiktais. Tik ginklais. Prieš savaitę vykusioje Miuncheno konferencijoje Ukraina visiems labai dėkojo už paramą. Kartais Ukrainoje ore zvimbiant mirties mašinoms intriga yra ne ar oro gynybos sistema suveiks, tačiau ar suspės paskutinius amunicijos vienetus iš sandėlio transportuojantis ekipažas laiku pristatyti.

Ant Vilniaus savivaldybės besipuikuojanti frazė „putinai, Haga Tavęs laukia“, šiandien panašesnė į paminklą mirusiam žmonių idealizmui: visi savo akimis stebėjome, kaip Putino sulaukė ne Haga, o Aliaska. Mūsų partneriai ir draugai, o ne kalėjimas, kurio ir taip būtų per maža.

Tokiomis aplinkybėmis lengva būtų pasiduoti. Kapituliuoti. Pralaimėti.

Tokiomis aplinkybėmis pergalė yra pats išgyvenimas. Ir mes tai gerai žinome. Ir todėl, nuoširdžiai tikiu, daugeliui mūsų yra taip nuoširdžiai skaudu. Mūsų pergalė taip pat buvo tiesiog išgyvenimas.

Galbūt svetimo skausmo išties nebūna. Tad jei kas nors turi mirti – lai miršta naivus idealizmas.

Bet ne kova. Ne viltis. Ne gyvenimas. Ir ne skausmas. Šiandien mums ir turėtų skaudėti. Ne tik dėl tų, kurie šiandien turi išgyventi. 4 metus matome ir tai, ką turėjo įveikti tie, kurie kovojo ir išgyveno. Kurių dėka išgyvenome ir mes.

Taip, šiandien turi skaudėti. Todėl nesidenkime nuo skausmo abejingumu. Geriau išreiškime jį parama Ukrainai. Ne iš apmaudo. Ir juolab ne dėl tų, kurie neša šią mirties kultūrą, nes kaip sakė partizanas Juozas Streikus-Stumbras prie jo pripuolusiai sesei prieš išvedant jį sušaudyt: jie ne žmonės, jie nesupras Tavo jausmų.

Dėl tų, kurie leido mums išgyventi. Dėl tų, kurie vis dar kovoja. Dėl tų, kurie neteko. Ir dėl tų, kurie dar neteks. Kad ir vėl išgyventume. Kol vieną dieną visi drauge pergyvensime ir tą mirties kultūrą. Bet iki tol – turime išgyventi. Su tikėjimu. Su viltimi. Kad ta diena išauš. Kas daugiau yra ir visa mūsų istorija, jei ne pasikartojantis moralas, kad net ir siaučiant ilgiausiai poliarinei nakčiai, laisvės rytas visvien anksčiau ar vėliau išaušta, jei tik yra jo laukiančių.

Slava Ukraini!“ – feisbuke dėstė V. Sinkevičius.

Tai, kaip prasidėjo karas Ukrainoje, prisiminė ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, kuris antradienį vieši Kyjive. Per ketverius karo metus Rusija, jo teigimu, „parodė savo tikrąjį, nužmogėjusį veidą“. O Ukraina ir jos žmonės, kaip tęsė politikas, patyrė didžiulę žalą: žmonių gyvenimai buvo sugriauti, šeimos neteko artimųjų, vaikams karas tapo jų vaikystės dalimi.

L. Kasčiūnas ragino nepamiršta, kad Ukraina šiandieną gina ne tik save, bet ir mus – Europą, tikrąsias jos vertybes, laisvę ir saugumo jausmą, prie kurio esame pripratę.

„Šiąnakt, kartu su kolegomis traukiniu vykdamas į Kyjivą, prisiminiau, kaip tada, vasario 24-osios ankstų rytą, prieš ketverius metus su didžiuliu nerimu pabudome ir stebėjome ką tik prasidėjusią plataus masto Rusijos karinę invaziją į Ukrainą. Pradžioje spartus Rusijos kariuomenės judėjimas ir informacijos stoka kėlė įtampą bei baimę, kad Kyjivas gali kristi. Vėliau pasirodė sukrečiantys pranešimai apie Rusijos vykdomus karo nusikaltimus ir žiaurumus, kurie paliko gilų randą ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos sąmonėje.

2022 metų Rusijos invazija į Ukrainą – tai gili ir skaudi tragedija, palietusi milijonų žmonių likimus. Tai sprogimų pažadinti ir išsigandę vaikai, motinos, glaudžiančios juos slėptuvėse, seneliai, per vieną akimirką netekę namų, kuriuos kūrė visą gyvenimą. Tai vyrai ir moterys, išėję ginti savo šalies ir nebegrįžę. Tai sugriauti miestai, ligoninės be elektros, ištuštėjusios ir sugriautos mokyklos, šeimos, išblaškytos po skirtingas šalis. Tai fiziškai ir dvasiškai suluošinti nekalti žmonės, šimtai tūkstančių žuvusiųjų, nepamatuojamas skausmas, prarastos svajonės ir sudaužyti gyvenimai.

Tačiau Rusijos invazija pirmiausia yra itin sunkus nusikaltimas, už kurį atsakomybė tenka Rusijos valstybei, asmeniškai jos prezidentui Vladimirui Putinui ir rusų tautai, kuri remia bei aktyviai dalyvauja šiame agresijos kare, paženklintame žiaurumais. Per šiuos ketverius metus Rusija dar kartą parodė savo tikrąjį, nužmogėjusį veidą.

Karas iš Ukrainos žmonių atėmė pačius paprasčiausius, bet brangiausius dalykus – ramų miegą, artimųjų buvimą šalia, saugumo jausmą savo namuose. Jis sudaužė kasdienybę, kuri anksčiau atrodė tokia savaime suprantama. Todėl kalbėdami apie šią invaziją neturėtume matyti tik žemėlapių ar geopolitinių sprendimų – pirmiausia turime matyti žmones, kurių gyvenimai buvo sugriauti, šeimas, kurios neteko artimųjų, vaikus, kuriems karas tapo vaikystės dalimi.

Ukraina šiandien kovoja ne tik už savo žemę. Ji kovoja už teisę gyventi be nuolatinės baimės, už galimybę auginti vaikus taikoje, už paprastą, žmogišką orumą ir ateitį, kurioje sprogimų garsą pakeičia kasdienio gyvenimo tylus, bet brangus normalumas.

Šis karas atskleidė neapsakomą Ukrainos drąsą ir nepalaužiamą dvasią, meilę laisvei, tautos garbę ir orumą.

Todėl nepaisant milžiniškų aukų ir išbandymų, Ukraina šiandien, po ketverių alinamo karo metų, išlieka nepalaužta ir toliau kovoja. Tai visos valstybės ir kiekvieno žmogaus asmeninis apsisprendimas nepasiduoti. Ukrainos kariai – jauni vaikinai ir merginos, tėvai, sūnūs ir dukros – kasdien stoja į akistatą su pavojumi, o dažnai ir mirtimi, gindami savo žemę ir savo žmones. Jie gyvena nuolatinėje įtampoje, šaltyje, nuovargyje, toli nuo namų, tačiau nepasiduoda, nes žino, kad už jų stovi visa tauta ir jos išlikimas.

Ši kova reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir nepaprastos vidinės stiprybės. Drąsa ir karybos išradingumu pasižyminti Ukrainos kariuomenė be atvangos gina savo miestus ir kaimus, saugo civilius gyventojus, dažnai mokėdama už tai didžiausią kainą. Jų drąsa nėra garsūs žodžiai – tai tylus, kasdienis pasiaukojimas.

Kartu su kariuomene kovoja ir visa visuomenė – savanoriai, medikai, mokytojai, paprasti žmonės, kurie remia, padeda ir tiki.

Ukrainos tauta šiandien gina ir žūsta už savo teisę gyventi laisvai, kalbėti savo kalba, didžiuotis savo istorija, auginti vaikus ukrainiečiais ir gyventi be baimės. Ir būtent ši vienybė, ši žmogiška stiprybė leidžia jai išlikti ir kovoti toliau, net kai skausmas ir nuovargis atrodo nebepakeliami.

Bet Ukraina šiandien gina ne tik save. Ji gina ir mus – gina Europą, jos tikrąsias vertybes, laisvę ir saugumo jausmą, prie kurio esame pripratę. Ukrainos fronto linija yra ir riba tarp karo bei taikos platesniame Europos žemyne. Šiandien, prisimindami ir pagerbdami Ukrainą bei jos žmonių kovą, to privalome nepamiršti“, – komentavo L. Kasčiūnas.

Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą prasidėjo 2022 metų vasarį. Minint invazijos metines, dalis Seimo narių išvyko į Kyjivą, kur susitiks su Ukrainos valdžios atstovais.

Ukrainoje taip pat apsilankys kitų Europos šalių parlamentarai, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir Tarybos pirmininkas António Costa.

Tiesa, jų vizitą temdo Vengrijos ir Slovakijos sprendimas blokuoti naujas sankcijas Rusijai.

Pirmadienį Vengrija taip pat vetavo Europos Sąjungos paramos paketą Ukrainai, kurį sudaro 90 mlrd. eurų, iš kurių 60 mlrd. eurų yra skirta būtent padėti jai apsiginti nuo Rusijos puolimo.

Šios dvi šalys laikomos artimiausiomis Maskvos sąjungininkėmis tarp Europos Sąjungos valstybių narių.