Mokslininkai nustatė, kad vidinis Žemės branduolys palaipsniui keičia savo formą. Šis atradimas išsprendė ilgai trukusį ginčą dėl to, kas iš tiesų vyksta planetos šerdyje, kuri ilgą laiką buvo laikoma tvirta ir nepajudinama. Tačiau atradimas taip pat atveria naujų klausimų apie tai, kaip pokyčiai branduolyje gali paveikti mūsų 24 valandų paros trukmę, Žemės magnetinį lauką ir kt, skelbia „Nature“.
„Po dešimtmečius trukusių tyrimų ir diskusijų vis aiškiau matome, kaip keičiasi vidinis Žemės branduolys“, – sakė Pekino universiteto seismologas Xiaodongas Songas.
Mokslininkai minėtą atradimą padarė analizuodami, kaip žemės drebėjimų sukeltos seisminės bangos iš Pietų Sandvičo salų Atlanto vandenyno pietinėje dalyje keliauja į seismometrus Aliaskoje ir Kanadoje, kitoje planetos pusėje. Kai kurių seisminių signalų bangų formos, 2004–2008 m. keitėsi. Šie pokyčiai įvyko dėl to, kad bangos trumpam prasiskverbė į vidinį Žemės branduolį, kuris, pasak mokslininkų, keitė savo formą.
Vidinį Žemės branduolį supa išorinis branduolys, o jų sandūra, esanti maždaug 5100 km gylyje po planetos paviršiumi, yra itin paslaptinga sritis. Ankstesni seisminiai tyrimai atskleidė, kad vidinis branduolys yra kietas ir metalinis. Jis sukasi itin karštame išoriniame branduolyje, daugiausia sudarytame iš išlydytų metalų (geležies, nikelio ir kt.). Tyrėjai stebėjo, kaip vidinio branduolio sukimasis laikui bėgant greitėja ir lėtėja, ir nustatė, kad jis sukasi šiek tiek kitokiu greičiu nei likusi Žemės dalis.
Naujas tyrimas padeda atskleisti dinamišką vidinių Žemės struktūrų elgseną. Vidinis branduolys laikui bėgant lėtai auga, nes jame kristalizuojasi geležis iš išorinio branduolio. Šis procesas skatina išorinio branduolio virpėjimą, kas palaiko Žemės magnetinį lauką. Vidinio branduolio sukimosi pokyčiai taip pat gali turėti įtakos mūsų dienos trukmei.
„Idealiu atveju visus šiuos dalykus, kuriuos matome, norėtume susieti kartu“, kad Žemės gelmės taptų mažiau paslaptingos, sako Johnas Vidale’as, Pietų Kalifornijos universiteto seismologas.
