Kamilė Lukauskytė
Skaičius, kurį sunku ignoruoti: vidutinė senatvės pensija Lietuvoje vos vienu euru viršija skurdo rizikos ribą. Nors pensijos pastaraisiais metais didėjo, naujausi duomenys atskleidžia kitą medalio pusę – daugiau nei trečdalis 65 metų ir vyresnių gyventojų vis dar patiria skurdo riziką. Ekspertai paaiškina, kodėl vien pensijos didėjimo nepakanka ir ko galima tikėtis artimiausiais metais.
Skaičius, verčiantis suklusti
Šiuo metu vienam žmogui Lietuvoje nustatyta 746 eurų skurdo rizikos riba. Tuo metu vidutinė senatvės pensija liepą siekė 747,01 euro.
Taigi statistiškai šiuos du dydžius skiria vos 1,01 euro.
Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas pensininkas, gaunantis vidutinę pensiją, automatiškai gyvena virš skurdo rizikos ribos. Vidurkis slepia didžiulius skirtumus – vieni senjorai gauna didesnes pensijas, kiti mažesnes, o vertinant skurdo riziką taip pat atsižvelgiama į viso namų ūkio pajamas.
Vis dėlto šis palyginimas atskleidžia labai svarbią problemą: vidutinės pensijos dydis ir statistinė skurdo riba šiandien praktiškai susilygino.
Daugiau nei kas trečias vyresnis žmogus – rizikos zonoje
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skurdo rizikoje šiuo metu gyvena 34,6 proc. 65 metų ir vyresnių žmonių.
Situacija, tiesa, pagerėjo. Prieš metus šis rodiklis siekė 39,2 proc., todėl per metus sumažėjo 4,6 procentinio punkto.
Tačiau net ir po šio pagerėjimo vyresnio amžiaus žmonės išlieka viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių.
Ekonomistas Romas Lazutka atkreipia dėmesį, kad ne visus 65 metų ir vyresnius žmones galima automatiškai vadinti pensininkais – dalis jų ir toliau dirba, užsiima individualia veikla ar gauna kitų pajamų. Todėl statistiniai rodikliai neparodo vien tik pensijų dydžio.
Kodėl 746 eurai nėra tiek, kiek atrodo?
Problema išryškėja pažvelgus į būsto kainas.
Pavyzdžiui, žmogus, gaunantis 746 eurus per mėnesį ir už nuomą mokantis 400 eurų, po būsto išlaidų turėtų vos 346 eurus visam likusiam mėnesiui.
Jeigu nuoma siektų 500 eurų, liktų tik 246 eurai.
Iš jų dar reikia sumokėti už elektrą, šildymą, vandenį, maistą, vaistus, transportą ir kitas būtinas išlaidas.
Tačiau skurdo rizikos statistikoje nuomos išlaidos nėra tiesiogiai atimamos iš pajamų. Todėl du žmonės, gaunantys vienodas pajamas, statistiškai gali būti vertinami vienodai, nors jų reali finansinė padėtis gali būti visiškai skirtinga.
Ir čia slypi svarbiausia problema
Gali pasirodyti, kad jeigu pensijos didėja, situacija automatiškai gerėja.
Tačiau skurdo rizikos riba taip pat nėra užšaldyta. Ji apskaičiuojama pagal šalies gyventojų pajamų medianą – riba sudaro 60 proc. medianos.
Tai reiškia, kad žmonių pajamos gali didėti, tačiau jeigu bendras šalies pajamų lygis augs dar sparčiau, dalis gyventojų vis tiek gali likti žemiau skurdo rizikos ribos.
Todėl vien klausimas „kiek padidės pensija?“ neatsako į klausimą, ar žmogus už tuos pinigus gyvens geriau.
Ateityje pensijos turėtų augti
Vis dėlto yra ir pozityvių žinių.
Pagal rugsėjį paskelbtą ekonominės raidos scenarijų, 2027 metais socialinio draudimo pensijų indeksavimo koeficientas turėtų siekti 1,0908, o tai reikštų apie 9,08 proc. augimą.
Pagal tokį scenarijų vidutinė senatvės pensija galėtų padidėti maždaug 68 eurais ir pasiekti apie 815 eurų. „Sodra“ pateikia kiek atsargesnį vertinimą – apie 809 eurus.
Be to, Vyriausybės planuose numatyta iki 2028 metų siekti, kad vidutinė senatvės pensija sudarytų bent pusę vidutinio atlyginimo į rankas.
Tačiau galutiniai skaičiai priklausys nuo ekonomikos augimo, darbo užmokesčio ir būsimų sprendimų dėl papildomo pensijų didinimo.
Vienas euras – tik skaičius, slepiantis didesnę problemą
1,01 euro skirtumas tarp vidutinės pensijos ir skurdo rizikos ribos skamba beveik absurdiškai. Tačiau tai nėra teiginys, kad visi Lietuvos pensininkai gyvena ant skurdo ribos.
Tai – signalas apie kur kas platesnę problemą.
Pensijų augimas gali pagerinti situaciją, tačiau kartu auga ir pragyvenimo išlaidos, o skurdo riba juda kartu su visuomenės pajamomis.
Todėl artimiausių metų klausimas bus ne vien tai, kiek eurų bus pridėta prie pensijos. Kur kas svarbiau – ar pensijų augimas bus pakankamas tam, kad vyresnio amžiaus žmonės iš tikrųjų pajustų gyvenimo pagerėjimą, o ne tik matytų didesnį skaičių banko sąskaitoje.
