Auginant pomidorus reikia skirti ypatingą dėmesį laistymo technikoms, nes netinkamas laistymas gali sukelti rimtų problemų pasėliui. Daugelis sodininkų daro kritinę klaidą naudodami laistymą, dėl kurio vystosi grybelinės ligos ir sumažėja augalų produktyvumas.
Vėlyvasis maras, lapų nudegimai ir kiaušidžių kritimas yra tik maža dalis neraštingo laistymo pasekmių. Pomidorų fiziologinių savybių ir jų poreikių įvairiais vegetacijos laikotarpiais supratimas leidžia išvengti daugumos problemų. Tinkamų laistymo metodų taikymas ne tik apsaugo augalus nuo ligų, bet ir prisideda prie aukštos kokybės, pasižyminčio geromis skonio savybėmis, derliaus formavimo.
Pirma , laistant pomidorus, visiškai nepriimtina laistyti. Ant lapų, stiebų ir vaisių nukritęs vanduo sukuria palankią aplinką patogeninių mikroorganizmų, ypač vėlyvojo maro, vystymuisi. Drėgnas augalų paviršius kartu su saulės spinduliuote sukuria šiltnamio efektą, kuris aktyvina grybelių sporas. Be to, vandens lašeliai veikia kaip optiniai lęšiai, koncentruojantys saulės spindulius ir sukeliantys lapų audinių terminius nudegimus.
Antra , drėkinimo vandens temperatūra yra labai svarbi augalų sveikatai. Šalto vandens naudojimas sukelia temperatūros šoką, dėl kurio pomidorai patiria stresą ir vėliau nukrenta žiedai bei kiaušidės. Optimali drėkinimo vandens temperatūra yra 22–25 laipsniai Celsijaus, o tai atitinka natūralią dirvožemio temperatūrą šaknų zonoje.
Trečia , teisinga laistymo technika apima vandens nukreipimą tiesiai į šaknų zoną. Šiuo tikslu naudojami laistytuvai be purškimo antgalių arba lašelinio drėkinimo sistemos, kurios užtikrina tolygų ir lėtą drėgmės tekėjimą į šaknų sistemą. Toks metodas neleidžia vandeniui patekti ant antžeminių augalo dalių ir sumažina ligų vystymosi riziką.
Ketvirta , laistymo laikas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į augalų paros bioritmus ir klimato sąlygas. Optimalus laistymo laikas yra rytinės valandos, kad dirvožemis iki vakaro iš dalies išdžiūtų ir naktį nesusidarytų drėgmės perteklius. Vakarinis laistymas griežtai nerekomenduojamas, nes naktinis drėgmės lygis sukuria idealias sąlygas grybelinių patogenų aktyvacijai.
Penkta , laistymo normos turėtų atitikti augalų dydį ir amžių. Suaugusiems pomidorų krūmams optimalus laistymo kiekis yra 4–5 litrai vandens vienam laistymui, kuris užtikrina pakankamą drėgmę šaknų zonoje, nepermirkstant dirvožemio.
Šešta , sodinukų adaptacijos laikotarpis reikalauja specialaus požiūrio į drėkinimo režimą. Pasodinus jaunus augalus į žemę, laistoma kas tris dienas, kiekvienam augalui naudojant du litrus vandens. Toks režimas skatina greitą sodinukų įsišaknijimą ir galingos šaknų sistemos formavimąsi.
Septinta , žydėjimo fazei būdingas augalų vandens režimo poreikių pasikeitimas. Šiuo laikotarpiu laistymo dažnis sumažinamas iki karto per penkias dienas, o tai sukuria vidutinį vandens stresą ir skatina aktyvų žiedinių kiaušidžių formavimąsi. Per didelė drėgmė žydėjimo laikotarpiu gali lemti per didelį vegetatyvinį augimą, kenkiantį generatyviniam vystymuisi.
Aštunta , vaisių pildymosi laikotarpiu reikia grįžti prie intensyvaus drėkinimo režimo, kad būtų užtikrintas normalus pomidorų vystymasis. Drėgmės trūkumas šiuo laikotarpiu gali lemti vaisių deformaciją, viršūninio puvinio atsiradimą ir derliaus kokybės sumažėjimą.
Devinta , paskutinis auginimo etapas – visiškai nutraukti laistymą likus dviem savaitėms iki masinio vaisių derliaus nuėmimo pradžios. Šis metodas skatina cukraus koncentraciją vaisiuose, pagerina jų skonį ir apsaugo pomidorus nuo skilinėjimo.
Dešimta , dirvožemio mulčiavimas organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip šiaudai ar kompostas, žymiai pagerina vandens režimą šaknų zonoje. Mulčio sluoksnis išlaiko dirvožemio drėgmę, apsaugo nuo šaknų sistemos perkaitimo ir sukuria palankų mikroklimatą naudingai dirvožemio mikroflorai vystytis.
Vienuolikta , pagerinus dirvožemio fizines savybes įpilant purenčių medžiagų, padidėja drėkinimo efektyvumas. Į sodinimo duobes įberiant vieno litro smėlio vienam augalui, pagerėja sunkių dirvožemių drenažo savybės ir išvengiama vandens sąstingio šaknų zonoje.
Dvylikta , reguliarus dirvožemio purenimas po kiekvieno laistymo užtikrina deguonies tiekimą šaknų sistemai ir apsaugo nuo dirvožemio plutos susidarymo. Šis metodas ypač svarbus sunkiuose molio dirvožemiuose, linkusiuose į tankėjimą.
Trylikta , alternatyvus šaknų laistymo būdas yra plastikinių indų su perforuotomis sienelėmis naudojimas. Buteliai su nupjautu dugnu, pripildyti vandens, įkasti tarp augalų, užtikrina laipsnišką drėgmės tekėjimą tiesiai į šaknis, pašalindami lapijos sudrėkimą.
Keturiolikta , jei aptinkami vėlyvojo puvinio požymiai, laistymą reikia nedelsiant nutraukti iki vienos savaitės, kad sumažėtų drėgmė auginimo vietoje. Tuo pačiu metu reikia atlikti sanitarinį genėjimą, pašalinant visus paveiktus lapus ir ūglius, kad būtų išvengta infekcijos plitimo.
Penkiolikta , augalų apdorojimas jodo tirpalu yra veiksminga priemonė kovojant su grybeliniais patogenais. Darbinis tirpalas ruošiamas 10 mililitrų jodo 10 litrų vandens. Jodas turi džiovinimo poveikį ir padeda stiprinti natūralų augalų imunitetą.
Šešiolikta, grybelinių ligų prevencija apima optimalaus sodinimo tankumo palaikymą. Pomidorų krūmų sodinimas bent 50 centimetrų atstumu užtikrina gerą vėdinimą ir sumažina patogeninių mikroorganizmų plitimo riziką.
Kompetentingas pomidorų laistymo būdas yra sėkmingo auginimo ir aukštos kokybės derliaus gavimo pagrindas. Tinkamo laistymo technikos laikymasis, augalų vystymosi fenologinių fazių įvertinimas ir papildomų agrotechnikos metodų taikymas padeda sumažinti ligų ir streso riziką. Kompleksinis aprašytų metodų taikymas sudaro optimalias sąlygas pomidorų augimui ir vystymuisi, prisideda prie sveikų augalų formavimosi ir aukštos kokybės derliaus gavimo. Laiko ir pastangų investicijos į tinkamos laistymo technologijos įvaldymą ne kartą atsiperka padidėjusiu produktyvumu ir pagerėjusiomis vaisių prekinėmis savybėmis. Šių rekomendacijų laikymasis garantuoja sėkmingą pomidorų auginimą net ir sudėtingomis klimato sąlygomis.
