Trečiadienis „Radiocentre“ buvo ypatingas – laidų vedėjas Vitalijus turėjo išskirtinę galimybę vaizdo skambučiu pakalbinti atlikėją „Rag’n’Bone Man“. Apie pasaulinės žvaigždės karjeros pradžią, buvimą tėvu ir kas atlikėjui labiausiai patinka Lietuvoje – skaitykite „Radiocentro“ interviu.
– Jūsų balsas yra neįtikėtinai galingas ir įspūdingas. Kada supratote, kad jis yra tikrai ypatingas?
– Na, mano mama vesdavosi mane į tokius vakarus, kur vykdavo tarsi jam vakarai ir mes grodavome… Man buvo gal 18 ar 19 metų, aš kartais eidavau ir grodavau gitara ar būgnais, ar kažkuo panašiu, bet… vieną dieną aš tiesiog sukaupiau drąsą išeiti ir pirmą kartą padainuoti. Ir tai vyko prieš žmones mano mamos amžiaus, taigi žmones, kuriems buvo apie 50-60 metų ir kurie labai mėgo soul muziką. Ir aš pamenu, kai pirmą kartą sudainavau, visa salė tiesiog nutilo, o po to, kai baigiau dainuoti, priėjo ir sakė: „Oho, aš nė nenutuokiau, kad tu gali taip dainuoti.“ Aš techniškai nebuvau geras dainininkas, bet manau, kad žmonės suprato, kad mano balse yra kažkas kitokio.
– Jūsų proveržis įvyko su daina „Human“, kaip ji gimė ir kaip reagavote į jos sėkmę?
– Tiesą sakant, kai mes parašėme tą dainą, aš nė nenutuokiau. Aš supratau, kad tai gera daina, ir ji įstrigo mano galvoje, bet aš nesuvokiau, kad ji bus tokia sėkminga. Manau, mes turėjome dainą „Skin“, kuri išėjo vėliau, ir aš maniau, kad ji bus geresnė. Aš sakiau savo įrašų kompanijai: „Žinote, turėtume išleisti „Skin“ vietoj „Human“. o tada palaukti ir išleisti „Human“ vėliau.“ Ir tas vyrukas iš mano įrašų kompanijos pasakė: „Ne, aš tikrai manau, kad turėtume išleisti šią dainą, nes… žmonėms ji patiks.“ Ir jis buvo teisus. Taigi, mes ją išleidome 2016 metais ir ji nelabai daug pasiekė Jungtinėje Karalystėje iš pradžių, bet… kai ją pradėjo groti Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir tada ji pasklido po visą likusią Europą kaip gaisras. Tuomet visi man skambino ir sakė: „Ei, aš Lenkijoje“ arba „aš Australijoje ir girdžiu tavo dainą per radiją.“
„Anywhere Away From Here“, nes aš iš esmės parašiau tą dainą apie tai, kaip įveikti savo baimę būti scenoje. Kai jautiesi, lyg galbūt nenusipelnei būti ten, kur esi. Ir aš stovėdavau scenoje, jausdavau tą jausmą pasąmonėje, kad kažkas tiesiog atsisuks ir pasakys: „Cha, čia viskas tik pokštas,“ lyg tai netikra. Ir tai priversdavo mane jaustis labai nepatogiai scenoje. Bet ši daina padėjo man tai įveikti ir vėl įgyti pasitikėjimo savimi.
– Jūs esate tėvas, taip? Ar tapimas tėvu pakeitė jūsų santykį su muzika?
– Pakeitė mano santykį su tuo, kaip aš rašau dainas. Manau, tai padarė mane neatsiprašinėjančiai emocingą dainose ir nebijantį atiduoti viską. Manau, žmonės, kurie yra tėvai, tai supras. Kai susilauki vaikų, tu tiesiog tampi žymiai emocingesnis kaip žmogus. Ir, kad dabar tai susiję su dainų rašymu, iš tikrųjų yra labai geras dalykas, nes tu nebijai viskuo pasidalinti. O tai tavo auditorijai yra geriausias dalykas, nes tai reiškia, kad tas ryšys tarp tavęs ir tų žmonių, kurie stovi priešais ir klausosi tavo dainų, tai toks tiesioginis emocinis ryšys. Taigi, taip, tai turėjo didžiulį poveikį man.
– Laukiame jūsų pasirodymo Kaune. Tai nėra pirmas jūsų apsilankymas čia, tiesa?
– Ne, mes buvome ten 2018 metais, manau. Ir grįžome prieš dvejus metus, 2023.
– Galbūt prisimenate ką nors iš tų kelionių? Gal kokias vietas, patiekalus ar ką nors?
– Aš tiesiog… žinote ką? Aš prisimenu, kad galvojau, kokie aistringi ir savotiškai pamišę buvo žiūrovai. Labai, labai energingi. Kartais pripranti pasirodyti tam tikrose vietose, pavyzdžiui, ten, kur mes daug grojame: Londone, Berlyne ar panašiose vietose, kur esu turėjęs tiek daug koncertų. Tu pripranti prie tam tikro tipo auditorijos. O tada, kai nuvyksti kažkur, kur anksčiau nebuvai arba nebuvai ilgą laiką, tada stebina, kokie aistringi gali būti žmonės. Ir aš manau, kad tai buvo dalis to, kaip aš tai prisimenu – buvau nustebintas: „O, Dieve, šie žmonės yra tikrai…“ žinote, jie… salėje buvo tiek daug meilės. Taigi, manau, kad tai mano prisiminimas – tiesiog būti šokiruotam, kaip visi buvo įsitraukę.
