Kamilė Lukauskytė
Žinoma renginių organizatorė Sandra Žemaitytė, viena auginanti sūnų, atvirai prabilo apie tai, kas ją labiausiai skaudina. Artėjant mažojo Petro antrajam gimtadieniui moteris neslėpė emocijų ir kreipėsi ne tik į vyrus, bet ir į visuomenę, kuri, jos teigimu, kartais pernelyg lengvai toleruoja atsakomybės vengiančius tėvus.
Renginių organizavimo įmonės „Balti lapai“ įkūrėja Sandra Žemaitytė socialiniuose tinkluose pasidalijo itin asmenišku laišku. Jame – ne tik jos pačios išgyvenimai auginant sūnų, bet ir platesnis klausimas: kodėl visuomenė dažnai giria vienišą mamą už jos stiprybę, užuot paklaususi, kodėl visa atsakomybė apskritai atsidūrė ant jos pečių?
Artėjantis sūnaus gimtadienis sužadino stiprias emocijas
Žemaitytė rašė, kad netrukus jos sūnui Petrui sukaks dveji. Ši sukaktis jai tapo ne tik gražia proga švęsti, bet ir savotišku gyvenimo sustojimo momentu.
Moteris prisipažino pagalvojusi, ką per šiuos dvejus metus teko nuveikti jai pačiai ir ką kasdien daro daugybė kitų mamų, auginančių vaikus be partnerio pagalbos.
Ji neslėpė, kad kartais jaučia pyktį vyrams, kurie, jos teigimu, nusprendžia neprisiimti atsakomybės už savo vaikus. Tačiau ne mažiau stipriai ją stebina aplinkinių reakcija.
Pasak Žemaitytės, visuomenėje kartais matomas keistas kontrastas: vyras gali būti laikomas smagiu kompanijos žmogumi, su juo draugaujama, kartu leidžiamas laikas, kuriami verslo ryšiai, tačiau jo santykis su paties vaiku lieka tarsi atskira tema.
„Kodėl apskritai ji viską daro viena?“
Būtent ši mintis tapo svarbiausia jos laiško dalimi.
Žemaitytė atkreipė dėmesį, kad vienišoms mamoms dažnai sakoma, kokios jos stiprios. Tačiau, jos nuomone, pats klausimas turėtų būti kitoks.
Ne kodėl mama sugeba viena dirbti, auginti vaiką, rūpintis jo sveikata, buitimi ir finansais, o kodėl ji priversta visa tai daryti viena.
„Žmonės“ portalui ji taip pat išsakė mintį, kad per dvejus motinystės metus suprato, kokią milžinišką naštą kasdien neša vienos vaikus auginančios moterys.
Tai, ką ji aprašė, nėra vien buities klausimai. Kalbama ir apie emocinį krūvį – mamai tenka būti žmogumi, kuris paguodžia vaiką, pasirūpina gydytojais, organizuoja kasdienybę ir tuo pat metu pačiai neturėti į ką atsiremti.
Aštriausia vieta – jos aprašytos istorijos
Žemaitytės laiške netrūko konkrečių pavyzdžių, kurie, jos teigimu, parodo, kaip kai kurios moterys susiduria su atsakomybės vengimu.
Ji rašė apie atvejus, kai tėvas esą nori matyti vaiką tik tada, kai aplinkybės patogios, reikalauja čekių už išlaidas ar net atsiriboja nuo mamos tuomet, kai vaikas serga. Šias situacijas ji pateikė kaip pavyzdžius, o ne kaip bendrą visų išsiskyrusių šeimų portretą.
Būtent todėl jos tekstas tapo platesne diskusija apie tai, ką iš tikrųjų reiškia būti tėvu.
Tėvystė nėra vien biologinis ryšys. Kasdienybėje ji apima laiką, finansinį indėlį, rūpinimąsi vaiko sveikata, emocinį dalyvavimą ir gebėjimą būti šalia ne tik tada, kai patogu.
Nenori būti vadinama „stipria“
Galbūt labiausiai įsimenantis Žemaitytės laiško akcentas – jos abejonė pačiu „stiprios moters“ mitu.
Vienišos mamos dažnai apibūdinamos kaip neįtikėtinai stiprios: jos dirba, augina vaikus, tvarko buitį, sprendžia problemas ir vis tiek kiekvieną rytą keliasi bei eina pirmyn.
Tačiau Žemaitytė klausia, ar tikrai turėtume tuo apsiriboti.
Jos žinutė paprasta: vien tai, kad žmogus sugeba pakelti didžiulį krūvį, dar nereiškia, kad jis turėtų būti paliktas jį nešti vienas.
Ši tema aktuali ne tik konkrečiai vienai šeimai. Ji paliečia daugybę išsiskyrusių porų, kuriose po santykių nutrūkimo vaikų kasdienybė vienam iš tėvų tenka gerokai didesne dalimi.
Žinutė skirta ne vien vyrams
Nors laišką Sandra pavadino kreipiniu vyrams, jo esmė platesnė. Ji kalba apie visuomenės požiūrį – apie tai, ką toleruojame, kam atleidžiame ir kokius standartus taikome tėvams.
Žemaitytė neslepia, kad norėtų prisidėti prie pokyčių, dėl kurių vienoms vaikus auginančioms mamoms Lietuvoje būtų lengviau.
Jos istorija tuo pačiu primena ir kitą dalyką: už viešai matomos „stiprios mamos“ dažnai slypi labai paprasta žmogaus būsena – nuovargis, noras turėti į ką atsiremti ir poreikis, kad atsakomybė už vaiką būtų dalijama ne tik žodžiais.
Todėl pagrindinis Sandros Žemaitytės klausimas skamba ne tik vyrams. Jis skirtas visai visuomenei: gal užuot žavėjęsi tuo, kaip viena mama viską suspėja, pirmiausia turėtume paklausti, kodėl ji visa tai turi daryti viena?
