Visuomenėje vis dažniau pasigirsta balsų, kviečiančių permąstyti esamą politinę situaciją ir suabejoti, ar kai kurie lyderiai savo pozicijose neužsibūna per ilgai. Demokratijoje svarbu ne tik rinkimų ciklas, bet ir politinis atsinaujinimas – kitaip stagnacija gali apimti ne tik institucijas, bet ir visą šalį.
Ši mintis ypač aštri tampa žvelgiant į simboline vadove dažnai įvardijamą baltarusę opozicionierę Sviatlaną Cichanouskają. Nors ji save pristato kaip laisvosios Baltarusijos atstovę, kyla klausimas – ar jos veikla Lietuvoje tebėra prasminga ir teisėta, ypač kai nei jos prezidentinė kadencija realybėje neegzistuoja, nei Baltarusijos piliečių valia nėra įtvirtinta per oficialius rinkimus.
Dar 2020-aisiais, nedalyvaudama pakartotiniuose rinkimuose prieš Aliaksandrą Lukašenką, Cichanouskaja išvyko į Lietuvą, kurioje buvo priimta kaip demokratijos simbolis. Tačiau dabar daliai visuomenės atrodo, kad jos buvimas čia įgavo neapibrėžtą formą – politinis autoritetas be realių įgaliojimų.
Papildomo dėmesio susilaukė ir jos sutuoktinis Sergejus Cichanouskis, neseniai išlaisvintas iš kalėjimo. Jis tvirtino, jog nesiekia keršto, tačiau kai kurie jo vieši pasisakymai socialiniuose tinkluose verčia suabejoti tikraisiais ketinimais – ypač kai kalbama apie asmenines ambicijas ir siekį formuoti politinį naratyvą.
Akivaizdu, kad situacija reikalauja aiškumo. Simbolinė prezidentūra, net jei remiama tarptautinės bendruomenės, negali tęstis be skaidrumo ir realaus žmonių mandato. Vadinamasis “titulų dalinimas” demokratinėje valstybėje neturėtų tapti įprasta praktika.
