Po skyrybų tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos neretai peržengia valstybių sienų ribas. Lietuvoje netrūksta atvejų, kai po skyrybų užsienyje gyvenantis vienas iš tėvų siekia, kad vaikas persikeltų gyventi į kitą šalį. Ar Lietuvos institucijos pakankamai gina vaikus ir jų ryšį su abiem tėvais?
„Vaikas Lietuvoje gyvena neteisėtai“
Kokia yra jūsų istorija? Ką kas buvo nutikę jums?
D. Puidokienė: Sulaukusi jūsų klausimo, galvoju, nuo kurios istorijos pradėti, kuria istorija dalintis, nes jų yra labai daug. Dažniausiai tai būna moterys, bet, žinoma, pasitaiko ir retų atvejų, kai tai būna tėvas. Yra Australijos atvejis, tai viena situacija irgi tebesitęsianti nuo 2020 metų. Šiandien turime 2026 metus, jau šešeri metai. Tiek vaikas, tiek moteris yra tarsi pakabinti, dar neaišku, kada ši situacija baigsis.
Vaikas gimė Lietuvoje, nors tėvai prieš tai gyveno užsienio šalyje. Konkrečių pavadinimų dėl konfidencialumo neminėsiu. Vaiko tėvai susituokė toje šalyje, o prasidėjus pandemijai, dar prieš gimstant vaikui, persikraustė į Lietuvą. Po kurio laiko vaikas ir jo tėvai vėl išvyko į tą šalį, kur turėjo savo namus.
Vėliau, pablogėjus poros tarpusavio santykiams, jie su tėvo leidimu vėl sugrįžo į Lietuvą. Tėvas sutiko, kad mama išsivežtų vaiką į Lietuvą. Mama Lietuvoje susirado darbą ir viskas lyg turėjo klostytis gerai. Vaiko tėvas net keletą kartų raštu patvirtino, kad sutinka, jog vaikas įsikurtų ir gyventų su mama Lietuvoje, o jis atvažiuos jo lankyti per atostogas ar kitu jam tinkamu laiku.
Pašlijus santykiams, moteris, kai kalbėjome, dalinosi: „Aš maitinu vaiką, o tuo metu jis supyksta.“ Matė, kad yra šiek tiek išgėręs, vartodavo alkoholį, dėl ko skųsdavosi ir jai tai nepatikdavo. Aišku, ji tikriausiai priekaištaudavo jam, kad vartoja alkoholį, o jis susinervina ir meta telefoną į sieną. Ji man sako: „Aš sėdžiu, maitinu vaiką, tas telefonas vos neatsitrenkė. Gerai, kad uždengiau galvytę.“
Panašūs konfliktiniai santykiai tęsėsi. Moteris inicijavo skyrybų bylą Lietuvoje. Maždaug 2021 matais buvo nustatyta laikinoji vaiko gyvenamoji vieta Lietuvoje. Tėvui tai jau nebepatiko. Tada jis inicijavo procesą, teigdamas, kad tai yra vaiko pagrobimas, ir pareikalavo, kad vaikas būtų grąžintas į ankstesnę jų gyvenamąją vietą, šalį, kurioje vaikas iš esmės buvo praleidęs gal kelias savaites.
Tada, žinoma, prasidėjo kelionės po įvairias institucijas. Vaiko teisių išvada šios moters situacijoje buvo tokia, kad vaikas Lietuvoje gyvena neteisėtai, o jo gyvenamoji vieta turėtų būti toje šalyje, kurioje iš pradžių gyveno tėvai. Taip nusprendė vaiko teisės. Vaikui tuo metu buvo 14 mėnesių, o toje šalyje jis buvo praleidęs tris savaites.
Kodėl Tarnyba taip pasielgė?
Kokiu pagrindu Vaiko teisės taip pasielgė? Ar aišku, dėl ko buvo priimtas toks sprendimas?
D. Puidokienė: Pasak vaiko teisių specialistės, vaiko nuolatine gyvenamąja vieta laikoma ta valstybė, nes jo tėvai iki vaikui gimstant gyveno būtent ten ir turėjo nekilnojamojo turto ten. Vaiko tėvas toje valstybėje turėjo darbą, o mama tuo metu ten studijavo nuotoliniu būdu. Tai, pasak specialistės, buvo pagrindas manyti, kad vaikas turėtų keliauti į tą valstybę.
Istorija apie vaikus, perduodamus į užsienį. Kaip ją reikėtų apibrėžti, paaiškinti, apibūdinti? Ką ši istorija kalba apie tėvus?
L. Slušnys: Šiandieniniame pasaulyje turbūt normalu, kad jis juda, tačiau turime vieną tikrai labai rimtą problemą, kurią tenka pastebėti. Mes, Lietuva, kartais elgiamės tarsi mažiukai, kažkokie nevykėliai. Kartais toks jausmas yra. Vos tik ateina koks nors sprendimas iš Italijos, Ispanijos, Vokietijos ar kurios nors kitos šalies teismo, nes kreipėsi tėvas, gavo sprendimą, mes iš karto tarsi sakome: „Dabar turi atiduoti vaiką ir jį perduoti.“
Nepaisant to, kad tikrai yra atvejų, kai tėvas namuose buvo smurtautojas. Jis smurtavo prieš mamą, kartais būna, kad ir prieš vaiką, ir tu tuos faktus žinai. Netgi yra buvę atvejų, kai išvykti leidžia tos pačios vaikų teisės kitoje šalyje, o kai jau atvažiuoja į Lietuvą, tėvelis staiga tampa tuo geriečiu. Staiga jis susitvarko taip, kad viską gali. Pradeda teiseną dėl to, kad vaikas būtų grąžintas pas jį atgal į šalį.
Čia prasideda labai opūs dalykai. Tokiais atvejais dažniausiai žinome vieną faktą – jeigu atiduosi vaiką į tą šalį, dažnai gali nujausti, kad atgal tas vaikas negrįš. Ta prasme, kad juo ten tada bus nesirūpinama. Neretai tai yra kerštas prieš kitą pusę, tėvą ar motiną, nesvarbu. Tas kerštas tada tampa tokiu „Damoklo kardu“.
Su tuo savo darbuose susiduriu neretai, nes kreipiamasi klausiant, kaip tai paveiks vaiką, jo raidą. Jeigu žiūrėtume iš tokios banalios situacijos, tai vaiko raidai tai nekenkia. Tu gali važinėti, gali susitarti, susidėlioti, kokiu ritmu ir kaip važinėti. Jeigu tai nėra atstumai, tarkime, iš Australijos į Lietuvą arba iš Amerikos į Lietuvą, kur kas savaitę nepavažinėsi.
Europos Sąjungos šalyse labai didelės dramos nėra. Faktas yra tas, kad drama atsiranda tada, kai vaikas nusileidžia toje šalyje ir viskas. Mano mąstymas visada toks. Kas čia darosi, kodėl staiga mamos arba tėvai, retais atvejais ir tėvai, jaučiasi tarsi apleisti vaiko teisių tarnybos, o ši rekomenduoja tą vaiką atiduoti kitai šaliai?<…>
Man visada trūksta vaiko teisių tarnybos analizės. Įsigilink į situaciją, sužinok, kas ten dedasi, sužinok, kaip ten buvo, ir pateik platesnį vertinimą. Reikia platesniu mastu pamatyti, kur iš tiesų tam vaikui yra saugiau ir kur jo raidai yra geriau. Tą įmanoma pasakyti, bet mes tarsi visą laiką gyvename baimėje.
Kodėl vaiko teisių apsaugos tarnybos kartais rekomenduoja atiduoti vaiką, užuot sakiusios, kad mes vaiką paliekame čia ir darome viską, jog jis būtų saugus?
L. Kukuraitis: Iš tiesų tokių rekomendacijų nesu girdėjęs, todėl negaliu jų nei patvirtinti, nei kažkaip užginčyti. Gerbiama Dalia papasakojo konkrečią istoriją. Žinoma, ta istorija turbūt turi labai daug niuansų, dėl kurių vienokios ar kitokios laikysenos ėmėsi Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Lygiai taip pat svarbu ir tai, ką nusprendė Lietuvos teismas.
Jeigu, šiuo atveju, besiskiriantis sutuoktinis inicijavo vaikų grobimo bylą pagal Hagos konvenciją, tada įsijungia vienų metų terminas. Hagos konvencija sako taip – ten, kur vaikas gyveno pastaruosius metus ar ilgiau negu metus, ten ir turėtų vykti teisminis procesas. Kitaip sakant, ta šalis yra atsakinga už sprendimą ir teisminį procesą.
Vieni metai yra labai svarbūs. Jeigu vaikas išvežamas iš vienos šalies į kitą, labai svarbi yra ir švietimo dalis. Besiskiriantys sutuoktiniai, žinodami, jog terminas yra vieni metai, iš karto inicijuotų procedūrą. Tai reiškia, kad jie kreiptųsi į vaiko teises, jog jos kreiptųsi į kitos šalies vaiko teises ir inicijuotų vietoje teisminį procesą.
Pagal Hagos konvenciją vaikas privalėtų būti grąžinamas į tą šalį, kurioje jis gyveno ilgesnį laiką. Šiuo atveju tai buvo pritaikyta. Jeigu žiūrėtume taip, kad abu vaiko tėvai deklaruoti, pavyzdžiui, Norvegijoje, bet faktiškai gyveno Lietuvoje, tada aišku, kad vaiko teisės, turbūt remiantis teisiniais dokumentais, privalo vienaip ar kitaip formuoti savo poziciją teismui.
Teismai priima sprendimus, atsižvelgdami į visumą. Kiek supratau, vis dėlto vaikas buvo paliktas su motina dar ir dėl to, kad turbūt viskas vyko tų metų kontekste. Kartais būna ir labai konkrečių grobimų, kai tėvas ar motina susikrauna vaikus ir išvažiuoja. Čia net ne skyrybos, tiesiog susikrauna ir išvažiuoja dėl įvairiausių priežasčių dar be skyrybų proceso.
Tada tikrai yra paieška, kur tie vaikai, ir metų terminas, kad vaikai būtų grąžinami į jiems natūralią aplinką. Ypač mūsų piliečiams, kurie gyvena kitose šalyse, svarbu žinoti, kad jeigu vienas iš besiskiriančių sutuoktinių norėtų pasiimti vaiką ir išvažiuoti į Lietuvą, jis turi suprasti vieną dalyką.
Jeigu kitas inicijuos procesą pagal Hagos konvenciją, teismas paprastai grąžins vaiką į tą šalį ir sprendimai bus priimami ten. Jeigu su vaiku išvykstama ir gyvenama daugiau negu metus, tada įsijungia kitas principas ir sprendimus priima vietos teismas.
Jeigu lietuviai grįžta į Lietuvą ir motina ar tėvas su vaiku nori apginti jo teisę gyventi Lietuvoje, tas vienų metų periodas yra labai svarbus. Skyrybų bylose, kurios, man atrodo, yra vienos žiauriausių vaiko atžvilgiu, nes tėvai kartais tiesiog gali, perkeltine prasme, suplėšyti vaiką, įsijungia ne tik Hagos konvencija, bet ir teismai bei kitos institucijos.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
