Viename didžiausių Lietuvos miestų – signalas dėl benamių: amžius ženkliai jaunėja, pildosi nakvynės namai ir ligoninė

Nakvynės namuose – jaunėjantis kontingentas

Panevėžio socialinių paslaugų centro Nakvynės namų vedėja socialiniams reikalams Ermina Šejenko teigia, kad šiuo metu iš 40 apgyvendinimui skirtų vietų užimta 30. Dar apie 7–10 asmenų kasnakt naudojasi laikino apnakvindinimo paslauga.

Nors skaičiai, lyginant su praėjusiais metais, išlieka stabilūs (2024 m. paslaugą gavo 58 asmenys, 2025 m. – 57), darbuotojai mato pokyčius žmonių veiduose.

„Pastebime tendenciją, kad namų neturinčių žmonių amžius jaunėja – vis dažniau pagalbos prireikia 40-ies metų ir jaunesniems asmenims. Dauguma jų vyrai, moterys šia paslauga naudojasi rečiau“, – sako E. Šejenko.

Pasak vedėjos, laikino apnakvindinimo poreikis vasarą netgi išauga: „2024 m. suteikta 500 nakvynių, o 2025 m. – jau 660. Tai dažniausiai migruojantys asmenys, keliaujantys tarp savivaldybių ar tiesiog nespėję į autobusą. Vasarą judėjimas didesnis, žmonės dažniau keičia vietą ieškodami laimės kitur“.

Taisyklės – didžiausias kliuvinys pagalbai

Didžiausias iššūkis socialiniams darbuotojams – „nepataisomi“ benamiai, kurie į bet kokius bandymus padėti reaguoja atšiauriai. Kodėl žmogus atsisako galimybės gyventi šiltai ir saugiai? Atsakymas dažnai slypi gyvenimo būdo pasirinkime.

Nakvynės namuose galioja griežta tvarka. Čia negalima vartoti alkoholio, yra nustatytos ramybės valandos, pareiga patiems tvarkytis kambarius ir bendras patalpas. Tiems, kurie įpratę prie visiškos, nors ir skurdžios laisvės, tokie įsipareigojimai tampa per sunkia našta. Jie renkasi tik laikiną apnakvindinimą – saugią pastogę nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto, kur taisyklės minimalios, priimami ir neblaivūs ar nešvarūs asmenys.

Pastebima ir kita skaudi tendencija: kai kurie asmenys sąmoningai palieka patalpas dar prieš pasirodant socialiniams darbuotojams. Taip jie tiesiog vengia pokalbio, kuris priverstų susimąstyti apie pokyčius, ir toliau renkasi savo įprastą, niekam neįpareigojantį kelią.

„Laikino apnakvindinimo paslauga – tai pirmoji pagalbos ranka, kurią ištiesiame visiems, nepriklausomai nuo jų būklės. Čia durys neužsidaro niekam. Tai vieta, kur žmogus gali ne tik saugiai pernakvoti, bet ir atgauti bent dalelę žmogiško orumo: nusiprausti šiltame duše, išsiskalbti turimus drabužius“, – sako E. Šejenko.

Trūksta vyriškų žieminių drabužių

Dažnai pagalba prasideda nuo paprasčiausių dalykų – švarių kojinių ar šiltos striukės. Pasitaiko atvejų, kai žmogų tenka perrengti nuo galvos iki kojų. Tad kiekviena gyventojų atnešta auka – ar tai būtų žieminiai batai, ar šilta patalynė – čia tampa gyvybiškai svarbi.

„Jei savo namuose turite geros būklės, bet nebenaudojamų drabužių, avalynės ar patalynės – jie gali tapti tikru išsigelbėjimu kitam žmogui. Ypač laukiame vyriškų žieminių drabužių, batų ir tekstilės gaminių, nes dėl itin intensyvaus naudojimo bei dažno skalbimo šios atsargos senka greičiausiai. Laukiame Jūsų bet kuriuo paros metu – mes dirbame be pertraukų, todėl paramą galite atvežti Jums patogiu laiku. Kiekvieną atneštą daiktą maloniai priimsime ir perduosime tiems, kam jo šiandien labiausiai reikia“, – kalbėjo E. Šejenko.

Po vyro mirties – treji metai be namų

55-erių Rita Nakvynės namuose gyvena jau trečius metus. Moteris pasakoja, kad anksčiau turėjo ir darbą, ir nuomojamą būstą, tačiau po vyro mirties gyvenimas sugriuvo.

„Neturėjau kur dėtis, pas tėvus nebuvau registruota. Teko čia glaustis kartu su sūnumi. Dirbau labai daug – valiau laiptines, parduotuves, mėnesiais be išeiginių. Sveikata stipriai sušlubavo, dabar gyvename tik iš socialinių pašalpų“, – atvirauja moteris.

Nors Rita džiaugiasi turėdama stogą virš galvos ir darbuotojų pagalbą palydint pas gydytojus, jos svajonės – kuklios ir persmelktos nusižeminimo: „Noriu turėti savo kambarį ar butą, bet žinau, kad tai neįmanoma. Todėl jokių lūkesčių nebeturiu“.

Šilumos iliuzija kainuoja galūnes

Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Jolanta Vokietienė pastebi, kad nors didieji šalčiai dar neatėjo, benamių srautas priimamajame yra stabilus – kasdien sulaukiama po vieną ar du pagalbą praradusius asmenis.

Gydytoja griauna vieną pavojingiausių mitų, kad alkoholis padeda sušilti. Anot jos, tai yra tik saviapgaulė, turinti tragiškas pasekmes.

„Vartojant alkoholį šaltyje, pradžioje pajuntamas apgaulingas šilumos efektas, tačiau jau po valandos viskas pasikeičia – įvyksta stiprus kraujagyslių spazmas. Toksinis gėrimo poveikis susijungia su šalčiu, pažeidimai tik stiprėja. Alkoholis nieko negydo ir nieko nešildo“, – įspėja J. Vokietienė.

Šios „šilumos“ kaina – nušalusios galūnės. Medikė pabrėžia, kad nušalimai ir vėlesnės pirštų, rankų ar kojų amputacijos yra skaudi kasmetinė realybė ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje.

Gatvės laisvė svarbesnė už sveikatą

Skyriaus vedėja atvirai sako: benamiai nėra „sveikatingas visuomenės kontingentas“. Dauguma jų turi krūvą lėtinių ligų, kurių negydo ir į jas nekreipia dėmesio, kol bėdos tampa kritinėmis. Tačiau net ir tada medikų rankos dažnai lieka surištos.

„Suteikus pirmąją pagalbą, jie dažniausiai visko atsisako ir nori grįžti į savo „lauką“ – gatvę. Jie nenori būti priklausomi nuo globos namų ar kitų įstaigų, nes ten galioja tvarka ir reikalavimai. Jų požiūris į gyvenimą tiesiog kitoks“, – pasakoja gydytoja.

Ieškančių tik šilumos – mažiau

Visgi medikai pastebi ir teigiamų poslinkių. Anksčiau, spaudžiant didesniam nei 10 laipsnių šalčiui, priėmimo skyriai tapdavo laikina užuovėja nakčiai. Dabar tokių atvejų mažėja.

J. Vokietienės nuomone, tai aktyvesnio socialinio darbo rezultatas: „Žmonės tapo geriau informuoti. Jie žino, kad pagalbą gali gauti Nakvynės namuose ar kitose organizacijose, kurios priima pernakvoti, todėl ligoninė nebeturi atlikti viešbučio funkcijos.“

Esant sunkioms būklėms ar žaizdoms, medikai glaudžiai bendradarbiauja su Savivaldybe ir socialiniais darbuotojais, bandydami rasti išeitį, tačiau galutinį sprendimą – priimti pagalbą ar vėl grįžti į šaltą gatvę – priima pats žmogus.