Lietuvoje šiuo metu aktyviai diskutuojama apie apkaltos instituto reformą ir praktinius jo taikymo aspektus. Dvi pagrindinės diskusijų kryptys – ar reikia keisti taisykles, kad Seimo narys, pasitraukęs iš posto prieš apkaltą, negalėtų išvengti atsakomybės ir vėl kandidatuoti, bei kada apskritai galima pradėti apkaltos procedūrą.
Apkaltos pradžios laiko klausimas ir balsų trūkumas
Konservatorė Giedrė Balčytytė ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narė Agnė Širinskienė diskutavo apie Remigijaus Žemaitaičio bylą ir apkaltos pradžios momentą. Širinskienė mano, kad apkaltos procedūrą galima pradėti nelaukiant Aukščiausiojo Teismo sprendimo, remdamasi neseniai įvykusia Vytauto Gapšio apkaltos praktika. Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, kad esminė problema – balsų trūkumas Seime, ypač kai didžiausia frakcija dar nėra aiškiai išreiškusi palaikymo apkaltai. Tokiu atveju apkaltos pradžios laikas praranda reikšmę, nes be pakankamo palaikymo ji bus pasmerkta žlugti.
Teisinės spragos ir neaiškumai dėl mandato praradimo
Giedrė Balčytytė pažymi paradoksalią situaciją, kai asmuo, pripažintas pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, vis tiek gali grįžti į Seimą. Ji pabrėžia, kad dabartiniai teisės aktai ir Seimo statutas neapibrėžia aiškių mechanizmų, kaip elgtis tokiomis situacijomis, ypač kai yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau Aukščiausiasis Teismas dar nepradėjo galutinio nagrinėjimo. Tokiu atveju kyla klausimų, kas nutiktų, jei apkaltos pašalintas narys vėliau būtų teisėtai atleistas nuo kaltinimų.
Teisiniai precedentai ir savivaldos analogijos
Diskusijoje buvo prisiminta Mindaugo Sinkevičiaus savivaldos situacija, kai meras buvo nušalintas, tačiau vėliau reikėjo spręsti, kaip grąžinti jo įgaliojimus. Tai iliustruoja, kokių sudėtingų sprendimų gali pareikalauti teisinės spragos. Dainiaus Žalimo argumentai dėl galimybės sugrąžinti mandatą po apkaltos šiuo metu nėra įtvirtinti nei Konstitucijoje, nei įstatymuose, todėl tokios situacijos išlieka neaiškios ir rizikingos.
Kasacinio skundo reikšmė ir galimi scenarijai
Agnė Širinskienė atkreipia dėmesį, kad Aukščiausiojo Teismo kasacinis skundas gali pakeisti situaciją, tačiau tokie skundai dažnai nėra priimami arba baigiasi nepalankiai nuteistiesiems. Ji pažymi, kad jeigu priesaikos pažeidimas būtų vertinamas ne kaip einamosios priesaikos sulaužymas, pašalintas narys negalėtų dešimt metų kandidatuoti į Seimą. Tačiau Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltos objektu gali būti tik pažeidimai, įvykę po priesaikos davimo, todėl šiuo atveju tokia pozicija mažai tikėtina.
Priežastys, kodėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą gali būti neveiksmingas
Agnė Širinskienė nurodo, kad ankstesnių apkaltų praktika, pavyzdžiui, Mindaugo Basčio byla, rodo, jog veiksmai, įvykę iki priesaikos, nėra apkaltos objektas. Todėl kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl šio klausimo gali būti neefektyvus ir tik suteikti papildomų viešųjų ryšių pranašumų Remigijui Žemaitaičiui.
Bendros išvados ir tolimesnės perspektyvos
<pDiskusijos metu akcentuota, kad esminis apkaltos proceso iššūkis yra ne tiek teisiniai formalumai, kiek politinė valia ir Seimo narių balsų stoka. Be aiškios daugumos paramos apkaltos procedūra gali likti tik teoriniu diskusijų objektu. Taip pat pabrėžta būtinybė tobulinti teisės aktus, kad būtų aiškiai reglamentuotos situacijos, kai narys pasitraukia iš Seimo prieš apkaltą, ir numatytos pasekmės, užkertant galimybę išvengti atsakomybės ar vėl greitai grįžti į parlamentą.
