Ilga ir sunki kelionė link juodojo diržo
Austėja Landsbergienė, žinoma edukologė ir verslininkė, neseniai pasiekė svarbų savo sportinį tikslą – ji tapo juodojo Kyokushin karate diržo savininke. Šio diržo siekė beveik septynerius metus, per kuriuos nuosekliai treniravosi 3-4 kartus per savaitę. Pradžioje ji net nesitikėjo, kad pasieks tokį aukštą lygį – jos pradinis tikslas buvo tik mėlynas diržas. Tačiau trenerės žodžiai apie juodąjį diržą kaip „baltąjį diržą, kuris nepasidavė“ tapo svarbia motyvacija nenuleisti rankų.
Treniruotės įvairiose pasaulio vietose
Per beveik septynerius metus Austėja treniravosi ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse. Jos treniruočių vietos buvo labai įvairios: Islandijoje, kai kolegos miegojo šalia; Vokietijoje, viešbučio koridoriuje, stebint praeiviams; Jungtiniuose Arabų Emyratuose ankstyvą rytą dykumoje; Italijos vienuolyne ant kietų akmeninių grindų; Prancūzijos Normandijos pievose ir Tenerifėje ankstyvą rytą. Net ir namų aplinka tapo sporto vieta – ji treniravosi kieme, tualete, svetainėje, virtuvėje, terasoje ir prie baseino. Tokia įvairiapusė patirtis liudija ne tik jos atkaklumą, bet ir gebėjimą prisitaikyti prie bet kokių sąlygų.
Trenerių palaikymas ir bendruomenės svarba
Vienas svarbiausių jos kelionės aspektų buvo trenerių palaikymas. Brigita, jos pagrindinė trenerė, sutiko vesti individualias treniruotes ankstyvais rytais, o Edit Abraham, Brigitos trenerė, taip pat aktyviai palaikė ir patarė, kaip tobulėti. Be to, Austėja dalyvavo Lietuvos Kyokushin karate federacijos vasaros stovyklose, kur susipažino su kitais treneriais ir sportininkais. Šios stovyklos ne tik skatino fizinį tobulėjimą, bet ir padėjo įsitvirtinti bendruomenėje, kurioje ji rado naujų draugų ir paramos.
Pradžia ir motyvacija rinktis karate
Austėjos susidomėjimas kovos menais prasidėjo vaikystėje, kai ją žavėjo kovos menų filmai ir jų herojai, kovojantys už teisingumą. Tačiau tuo metu jos laikas buvo užimtas muzika, baseinu, tenisu ir kitais būreliais, todėl karate liko tik svajone. Tik kai jos vaikai užaugo, ji ryžosi įgyvendinti šią svajonę ir pradėjo ieškoti trenerės, kuri galėtų treniruoti individualiai ankstyvais rytais. Tai buvo nauja ir nelengva patirtis, tačiau ji pasirengė įsipareigoti šiai ilgai kelionei.
Susidūrimas su skeptišku požiūriu
Kaip dažnai nutinka, kai žmogus renkasi neįprastą kelią, Austėja susidūrė su skeptišku aplinkinių požiūriu ir netgi gandais apie savo veiklą. Tai kartais kėlė abejonių ir klausimų, ar verta tęsti. Vis dėlto ji rado daug palaikymo iš artimųjų, draugų ir bendruomenės, kurie padėjo išlaikyti motyvaciją ir nepasiduoti sunkumams.
Karate kaip gyvenimo būdas
Austėja pabrėžia, kad jos tikslas nėra vien tik juodasis diržas, bet ir tapti tikra karatistė – karate entuziaste, kuri šį sportą laiko savo gyvenimo dalimi. Ji lygina šį požiūrį su bėgimu – kai žmogus save laiko bėgiku, jis nepaliauja bėgti net pasiekęs maratono tikslą. Karate jai reiškia nuolatinį tobulėjimą, gyvenimo džiaugsmą ir iššūkių priėmimą.
Šventimas ir dėkingumas
Baigusi egzaminą ir įgavusi juodąjį diržą, Austėja jautėsi įkvėpta ir pilna emocijų, prisiminusi visą kelionę. Ji pabrėžia, kad šis pasiekimas – ne tik jos, bet ir jos šeimos, ypač vyro Gabrieliaus ir vaikų, palaikymo rezultatas. Ši komanda buvo jos stiprybės šaltinis per visą pasiruošimo laikotarpį, kai daug laiko skyrė treniruotėms ir egzaminui. Austėja taip pat dėkoja visiems treneriams ir bendruomenei už pagalbą, patarimus ir motyvaciją, kuri padėjo pasiekti šį svarbų etapą jos gyvenime.
