Kas gerai gyveno sovietmečiu? Klausimas, kuris vis dar kankina daugelį žmonių. Vieni SSRS epochą prisimena kaip geriausią laiką savo gyvenime, kiti, atvirkščiai, džiaugiasi, kad Sovietų Sąjunga žlugo. Tačiau to meto šūkiai susivedė į tai, kad visi piliečiai lygūs. Kodėl to laikmečio žmonių prisiminimai tokie skirtingi?
Taip, neabejotinai kiekvienas turi skirtingus poreikius ir atitinkamai kiekvienas kelia skirtingus reikalavimus savo gyvenimo kokybei. Kai kuriems užtenka gyventi vieno kambario bute, į darbą važiuoti autobusu ir valgyti paprastą maistą. Kai kurie žmonės nori pamatyti pasaulį ir per kiekvieną atostogas bando išvykti į naują šalį. Kai kurie žmonės negali gyventi net savaitės neįsigiję naujo daikto ir visus uždirbtus pinigus išleisti pirkiniams. Taip buvo ir Sovietų Sąjungoje – žmonės nesikeičia. Na, būkime atviri, valdžios elitas visada gyveno daug geriau nei paprasti piliečiai.
Ar sovietinis atlyginimas galėtų padengti visus žmogaus poreikius?
Bet net jei paimtume vidutinį didelės šalies pilietį, vis tiek gautume nevienalytį vaizdą. Kažkas tenkinosi parduotuvėje pirktais drabužiais ir jam to pakako. Ir kažkas norėjo nusipirkti užsienietiškų džinsų. Ir daug kas priklausė nuo šio piliečio gyvenamosios vietos. Didelių ir mažų miestų aprūpinimas užmiestyje labai skyrėsi. Apie aprūpinimą maistu Sovietų Sąjungoje jau rašėme anksčiau. Taigi išeina, kad kiekvieno prisiminimai apie parduotuvės lentynų gausą ir pilnumą yra skirtingi.
Bet grįžkime prie piniginio piliečių atlygio už darbą, kartais tiesiog nežmonišką. Juk SSRS klestėjimas įvyko industrializacijos laikais – augalai ir gamyklos augo kaip grybai. Darbo užteko visiems, o būti bedarbiu buvo net gėda. Vidutinis darbuotojo ar darbuotojo atlyginimas 70-ųjų pradžioje buvo 122 rubliai. Tuo pat metu gamyklų valgyklose buvo nemokami pietūs, o mokyklose ir darželiuose vaikai taip pat buvo maitinami nemokamai. Tuo pačiu metu SSRS mokesčių sistema labai skyrėsi nuo dabartinės. Iš viso visi mokesčiai neviršijo 13% – tai buvo ir pensijų fondas, ir pajamų fondas, ir net kelių mokesčiai ir daug daugiau. Vienintelis niuansas buvo bevaikystės mokestis – 6 proc.
Atskaičius visus mokesčius, vidutiniam piliečiui likdavo maždaug 100 rublių pajamų. Čia atsiranda prisiminimai apie duoną už 16 kapeikų ir dešrą už 1 rublį 20 kapeikų. Bet pagal atlyginimą tokios maisto kainos visai suprantamos ir palyginamos. SSRS tikrai buvo galima nenumirti iš bado. O butas, baldai, automobilis, batai ir drabužiai? Gyvenamoji erdvė taip pat daugiau ar mažiau aiški. Jauniems specialistams buvo suteiktas nakvynės namai, tada jie galėjo patekti į laukiančiųjų sąrašą butui. Namai buvo statomi greitai ir daug, todėl butai buvo gauti gana greitai.
Ar tiesa, kad už sovietinį atlyginimą negalėjote nusipirkti net televizoriaus?
Nuomos kaina su visais civilizacijos patogumais, tokiais kaip karštas ir šaltas vanduo, šiluma, dujos, vienam asmeniui buvo maždaug 6 rubliai. Tačiau butui reikėjo baldų, o čia sovietiniai žmonės dažnai susidurdavo su problema. Pirma, tiesiog nueiti į parduotuvę ir išsirinkti baldus, kurių norisi ir kada jų reikia, yra tiesiog nerealu. Antra, kartais miegamojo komplekto ar bent jau sofos kaina buvo kelis kartus didesnė už vidutinį atlyginimą. Ir čia kyla klausimas – kur gausybė ir penkerių metų plano įgyvendinimas per trejus metus? Pasirodo, SSRS nebuvo nei įvairovės, nei galimybių.
O tokia prabanga kaip televizorius ar dulkių siurblys miestiečiams kartais būdavo tiesiog nepakeliama našta. Turėjai bent šešis mėnesius gyventi iš duonos ir vandens, kad nusipirktum tokį trokštamą televizorių. O jei kalbėtume apie automobilio pirkimą, tai čia jūs galėtumėte išlaikyti sau sausą maistą iki 10 metų. Geri batai, drabužiai ar kalytė taip pat nekainavo trijų kapeikų ir dėl jų reikėdavo stovėti eilėje arba turėti ryšius parduotuvėje. Žinoma , kelionės prie jūros ar į vaikų stovyklas buvo nemokamos, tačiau jas gaudavo ne visi ir ne visada. Tiek daug branginamą jūrą galėjo pamatyti tik žlugus SSRS ir nuėmus geležinę uždangą.
Ar gyvenimas sovietų valdymo laikais buvo geras, ar blogas, tai, žinoma, ne mums spręsti. Iš to laiko galime tik pasimokyti ir pasimokyti. Kaip ir bet kurioje šalyje ir valdant bet kuriai vyriausybei, buvo ir gerų dalykų, tačiau buvo ir akivaizdžių ekscesų. Bet vienareikšmiškai pasakyti, kad sovietinis atlyginimas suteikė visas galimybes – sunku.
