Kamilė Lukauskytė
Žinomas veterinarijos gydytojas, televizijos laidos „TV pagalba“ žiūrovams pažįstamas Paulius Morkūnas per savo karjerą matė daugybę sunkių gyvūnų sužalojimų. Tačiau labiausiai jį sukrečia ne ligos ar nelaimingi atsitikimai, o sąmoningas žmonių žiaurumas. Veterinaras atskleidė, kokių sužalojimų turinčius augintinius tenka gelbėti ir kodėl kai kurių žmonių elgesio jis iki šiol negali suprasti.
Tokie atvejai kartojasi kasmet
41 metų Kaune dirbantis veterinarijos gydytojas ir onkologas P. Morkūnas pasakoja, kad per ilgus darbo metus teko susidurti su itin skaudžiomis istorijomis.
Kai kurie gyvūnai į kliniką patenka po eismo įvykių ar susirgę sunkiomis ligomis. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurių sužalojimus, gydytojo teigimu, sukelia patys žmonės.
Veterinaras atskleidė, kad yra gydęs gyvūnus, nukentėjusius nuo šaudymo, rūgščių ir kitų tyčinių sužalojimų.
Ypač nerimą jam kelia pneumatiniais ginklais sužeisti augintiniai.
Pasak gydytojo, tokie atvejai nėra vienkartiniai – jie kartojasi kiekvienais metais.
Dar skaudžiau tai, kad šeimininkai kartais net nežino, jog jų gyvūnas buvo pašautas. Sužalojimai paaiškėja tik atliekant tyrimus ar ieškant netikėtai pablogėjusios savijautos priežasties.
Vieno dalyko veterinaras negali suprasti
Kalbėdamas apie žiaurų elgesį su gyvūnais, P. Morkūnas neslėpė emocijų.
Jam sunkiausia suvokti, kodėl žmogus sąmoningai skriaudžia būtybę, kuri negali apsiginti ar papasakoti, kas jai nutiko.
Būtent tokios situacijos gydytojui palieka giliausią įspūdį.
Veterinaras pastebi, kad gyvūnų prieglaudose atsiduria nemažai keturkojų, patyrusių įvairaus pobūdžio smurtą.
Jo teigimu, gyvūnas negali įvardyti skriaudėjo, todėl nustatyti tikrąsias sužalojimų aplinkybes kartais būna itin sudėtinga.
Aštuoneri metai mokslų ir darbas be poilsio
P. Morkūnas prisimena, kad veterinaru svajojo tapti nuo vaikystės.
Rinkdamasis studijas jis beveik nesvarstė kitų profesijų. Po šešerių metų veterinarijos studijų dar dvejus metus gilino žinias rezidentūroje.
Dar studijuodamas padėjo sužeistiems laukiniams gyvūnams, dirbo globos organizacijoje ir vykdavo gelbėti pagalbos reikalingų stirnų bei kitų gyvūnų.
Vėliau pradėjo dirbti veterinarijos klinikoje, o sukaupęs patirties ėmėsi kurti savo verslą.
Šiandien jis vadovauja klinikai, konsultuoja pacientus, atlieka operacijas ir specializuojasi onkologijoje.
Tačiau, pasak gydytojo, darbo diena nesibaigia uždarius kabineto duris.
Kartais jis keliasi dar prieš penktą ryto, kad spėtų pasportuoti, o vėliau visą dieną skiria pacientams.
Net vakarais tenka atsakinėti į šeimininkų klausimus, derinti gydymą ir spręsti netikėtas problemas.
Sunkiausia – pranešti apie netektį
Nors žiauraus elgesio su gyvūnais atvejai P. Morkūną sukrečia, emociškai sunkiausia jo darbo dalis – pranešti šeimininkams apie augintinio mirtį.
Ypač skaudu, kai gyvūno gyvybė netikėtai užgęsta operacijos metu.
Gydytojas pasakoja, kad prieš tokį skambutį kartais tenka sustoti, susikaupti ir pasiruošti pokalbiui.
Ne mažiau sudėtingi sprendimai laukia gydant onkologinėmis ligomis sergančius augintinius.
Pasak veterinaro, šiuolaikinė medicina suteikia daug galimybių, tačiau svarbu įvertinti, ar gydymas iš tiesų pagerins gyvūno gyvenimo kokybę.
Kartais šeimininkams tenka svarstyti ir eutanazijos galimybę. Tokiais atvejais gydytojas stengiasi padėti suprasti, kada tolesnis gydymas jau nebegali sumažinti gyvūno kančių.
Gyvūnų kančios nepalieka abejingų
P. Morkūnas neslepia, kad veterinaro profesija reikalauja ne tik medicininių žinių, bet ir didžiulės emocinės ištvermės.
Vis dėlto net po daugelio darbo metų jis negali priprasti prie atvejų, kai gyvūnai sužalojami tyčia.
Labiausiai gydytoją žeidžia tai, kad kenčia tie, kurie patys negali nei apsiginti, nei paprašyti pagalbos.
Jo pasakojimas primena, kad atsakomybė už gyvūnų gerovę tenka ne vien veterinarams ar prieglaudoms. Pastebėjus galimą smurtą prieš gyvūną, svarbu apie tai pranešti atsakingoms institucijoms, o sužeistam augintiniui kuo greičiau suteikti veterinarinę pagalbą.
