Kamilė Lukauskytė
Pastaruoju metu iš Maskvos Lietuvai skriejantys grasinimai vėl verčia sunerimti. Rusijai atnaujinus savo branduolinę doktriną, o Kremliaus retorikai prieš Vakarus išliekant itin agresyviai, vis garsiau klausiama: ar tai tik bandymas įbauginti, ar jau realus pasirengimas naujam konfliktui?
Istorikas, Seimo narys Valdas Rakutis tokį Kremliaus elgesį ragina vertinti platesniame istoriniame kontekste. Jo teigimu, Rusijai grasinimai ir jėgos demonstravimas nėra naujas reiškinys – tačiau labai svarbu, kaip į juos reaguoja pati Lietuva.
Istorikas įvardijo, ko gali būti siekiama
TV3 laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjęs V. Rakutis teigė, kad Rusijos grasinimai dažnai turi ne tik karinę, bet ir psichologinę paskirtį.
Pasak jo, Maskvai svarbu sudaryti įspūdį, kad ji yra pasirengusi atsakyti jėga ir kad Vakarai turėtų nuolat skaičiuoti galimas pasekmes.
„Rusija visada kažkuo gąsdindavo“, – teigė istorikas, Kremliaus retoriką aiškindamas kaip būdą parodyti savo galią.
Tačiau, jo vertinimu, svarbiausia tampa ne pats grasinimas, o jo poveikis.
Jeigu valstybė pradeda keisti savo elgesį vien dėl grasinimų, Maskva gali tai interpretuoti kaip ženklą, kad spaudimas veikia.
„Jeigu pradedame trauktis – rezultatas pasiektas“
Būtent reakciją į Kremliaus pareiškimus V. Rakutis išskyrė kaip vieną svarbiausių dalykų.
Jo teigimu, jeigu po kiekvieno Rusijos grasinimo Lietuvoje prasideda politiniai ginčai, svarstoma, ar nereikėtų atsitraukti nuo tam tikrų sprendimų, Maskva gali pasiekti bent jau taktinį rezultatą – priversti Vakarus abejoti savo veiksmais.
Istorikas mano, kad tokioje situacijoje svarbus ramus ir apgalvotas atsakas.
Tai nereiškia, kad grėsmes reikėtų ignoruoti. Priešingai – jo teigimu, būtina jas vertinti, tačiau neleidžiant grasinimams automatiškai diktuoti politinių sprendimų.
Kremlius testuoja ribas?
V. Rakutis taip pat kalbėjo apie tai, ką vadino Rusijos bandymais tikrinti, kiek toli galima nueiti.
Jo vertinimu, Rusijos politinėje kultūroje egzistuoja požiūris, kad jeigu tam tikros ribos nėra aiškiai apibrėžtos, jas galima bandyti stumti.
Istorikas tokį elgesį iliustravo istoriniais pavyzdžiais ir pabrėžė, kad Maskvai svarbios ne tik karinės priemonės.
Jo teigimu, istorija, archyvai, akademiniai tyrimai, kultūra ir net įvairios viešojo gyvenimo sritys gali būti panaudojamos politiniams tikslams.
Istorija Maskvai – ne vien praeitis
Būtent istorijos naudojimą politikoje V. Rakutis įvardijo kaip vieną sričių, kuriose Lietuvai esą reikia būti ypač atidžiai.
Pasak jo, Maskvoje istorija gali būti traktuojama kaip argumentų rinkinys dabartinei politikai.
Jis pateikė pavyzdžių, kai Rusijos naratyvuose įvairūs istoriniai įvykiai ar teritorijų priklausomybė naudojami siekiant pagrįsti dabartinius politinius teiginius.
Tokį požiūrį istorikas sieja ir su Rusijos propaganda apie Ukrainą, kurioje istorija buvo naudojama aiškinant Kremliaus sprendimus bei bandant pagrįsti teritorines pretenzijas.
Grasinimų fone – ir realūs incidentai
Kartu šios diskusijos vyksta ne vakuume. Pastarosiomis dienomis Baltijos regione padaugėjo incidentų, susijusių su Rusijos karine veikla.
Lietuvoje NATO naikintuvas numušė į šalies oro erdvę įskridusį droną. Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį sakė, kad tai buvo Rusijoje naudojamas „Gerbera“ tipo aparatas, greičiausiai skridęs į Ukrainą ir galėjęs nukrypti dėl elektroninės kovos poveikio. Lietuvos kariuomenė dar analizuoja drono elektroniką.
Tuo pat metu Lenkijoje buvo rastas kitas „Gerbera 2“ tipo dronas su kovine galvute. Šis incidentas taip pat sustiprino diskusijas apie tai, kaip karas Ukrainoje gali turėti pasekmių NATO valstybėms.
Be to, NATO sąjungininkai šį mėnesį pranešė apie išaiškintą Rusijos povandeninės veiklos operaciją Arktyje, susijusią su kritinės povandeninės infrastruktūros stebėjimu ir galimu sabotažo technologijų panaudojimu.
Tai grasinimai ar reali grėsmė?
Atsakymo į šį klausimą vien istoriko komentaras nepateikia.
Tačiau dabartinė situacija rodo dvi paraleliai vykstančias tendencijas. Viena vertus, Kremlius toliau naudoja agresyvią retoriką ir branduolinio atgrasymo temą. Kita vertus, NATO rytiniame flange fiksuojami konkretūs incidentai, dėl kurių sąjungininkai stiprina stebėjimą ir pasirengimą.
Todėl V. Rakučio mintis apie reakciją tampa ypač aktuali: grasinimų negalima nei ignoruoti, nei leisti jiems vieniems nulemti sprendimus.
Lietuvos saugumas šiuo metu remiasi ne vien nacionalinėmis pajėgomis, bet ir NATO kolektyvinės gynybos sistema. O Kremliaus bandymus daryti politinį ir psichologinį spaudimą svarbu vertinti kartu su realiais kariniais veiksmais, o ne atskirai nuo jų.
Kol kas nėra pagrindo teigti, kad Rusija pradeda karinį puolimą prieš Lietuvą. Tačiau pastarųjų dienų įvykiai primena, kodėl Baltijos šalys taip atidžiai stebi kiekvieną Maskvos žingsnį.
