Televizijos laidų vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas sakė, kad nuosekliai perėjo prie elektromobilių, nes pirmiausia namuose ant stogo įsirengė „degalinę“ – saulės baterijas. Pašnekovas pasakojo, jog ateityje norėtų išbandyti ir vandeniliu varomą automobilį.
LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame žinomų žmonių klausia, kokius automobilius jie vairuoja, kokie svarbiausi daiktai turi būti automobilyje, kaip vertinama gyventojų vairavimo kultūra.
– Kokią svarbą jūsų gyvenime užima automobilis – kuo jis prasmingas, naudingas ir patogus?
– Kaip Viduramžiais žirgas – jis nuneša iš taško A į tašką B greičiau negu pats nueitum pėsčiomis. Tai darbo įrankis.
– Bet automobilio nesuasmeninate, tiesiog žiūrite kaip į priemonę keliauti? Būna, žmonės savo mašinoms suteikia ir vardus.
– Yra moterų, kurias sutikęs gyvenime nepamiršti, – taip pat ir automobilių, kuriuos turėjai savo gyvenime, nes jais važinėjai ir taip pat niekad nepamirši. Tai yra buvę tokių automobilių, bet šiaip automobilis man vis dėlto yra transporto priemonė, darbo įrankis.
– O kokių automobilių nepamirštate?
– Ko gero, vienas iš ryškiausių – „Opel Senator“, bet jis buvo „pagerintas“. Yra tokia sportinių automobilių įmonė „Irmscher“, tai automobilis buvo perėjęs įmonės filtrą. Buvo likęs tik „Opel“ kiautas, o vidus buvo „žvėries“: keturių litrų variklis, padaryta visai kita pakaba. Žodžiu, spidometre buvo matomi 300 kilometrų, jis buvo be ribotuvo, tai tiek ir važiuodavo. Tad važinėjau kaip su „senatoriumi“, bet vidus buvo kaip tigras ėriuko kailyje.
Aišku, ir pirmas automobilis, kurį teko įsigyti, įsiminė – jį pirkau iš buvusio lenktynininko, tai buvo žiguliukas, bet su atskiru skydeliu, rodė, kiek ima degalų, tai buvo gerokai perdarytas.
– Kokį automobilį dabar vairuojate?
– Mes dabar vairuojame elektromobilius – dabar namuose turime „KIA e-NIRO“ ir „KIA EV6“.
– Ir kaip nusprendėte pereiti prie elektromobilių?
– Tiesiog mes ant stogo įsirengėme „degalinę“ – saulės baterijas. Tai buvo pirmasis žingsnis nuosekliai pereiti prie elektromobilių. Dabar liko vienintelis benzininis vidaus degimo variklį turintis automobilis namuose, Inga jį pasiliko kaip sentimentą. Tai jai kadaise padovanotas kabrioletas „BMW Z4“, jis yra paliktas vasarinėms išvykoms.
Dabar mes važinėjame šitais elektriniais automobiliais ir tikrai nematome vargo. Nemažai yra rėkiančių, kad ta elektromobilių era lygtai buvo fiktyvi, kad elektromobiliai tikrai neįsitvirtins. Aš manau, kad čia nereikia šito klausyti, nes ypač tie žmonės, kurie apie tai galvoja iš anksto, jie netgi butus įsigyja su sąlyga, kad bus ne tik parkavimo, bet ir įkrovimo vieta.
Ir pats gyvenimas važinėjant elektromobiliu [patogus]. Tarkime, važiuojant į Nidą mums nereikia jo krauti, nes nuo namų iki namų nuvažiuojame nepasipildę, užtenka įkrovos. Yra tam tikrų vietų, restoranų, kur mes taip ar taip anksčiau stodavome, ten atsiranda stotelės kur gali per 15–20 minučių pasikrauti, kol pietauji. Viskas tik į gera.
Kitas dalykas – nevažiuojame į Nidą dienai, kur mes turime namus. Mums net nereikia važiuoti į krovimo stoteles, nes mes paprasčiausiai esame išvedę šiek tiek pastiprintą rozetę. Automobilis netgi iš paprastos rozetės be jokių krovimo stotelių visiškai įsikrauna per 60 valandų. Jeigu tu važiuoji 10 dienų ar savaitei, tiesiog pastatai automobilį po langu ir viskas, užsipildo minimaliausiomis kainomis.
– Apskritai kasdienybėje stengiatės, kad automobilis blizgėtų, o gal tik vėliau pasirūpinate, kai turite laisvesnę minutę?
– Kuo mes tikrai nepasižymime – automobilio blizginimu. Neseniai grįžome iš kelionės į užsienį. Kai mes išvykstame, vaikai tuos elektrinius automobilius „drožia“ ir vargo nemato. Žiūriu, kad nelabai stengiasi nuplauti, nes ir nelabai apsimoka, kai toks oras, – vis tiek aptaškyta. Nelabai norisi eikvoti laiko ir pastangų tam plovimui, nes po poros valandų vėl mieste būna baisi.
– Per dieną kiek jums tenka keliauti automobiliu?
– Dabar stengiamės kuo mažiau, jeigu nereikia važiuoti į miestą, ten filmuotis, koncertuoti, į spektaklį. Maksimaliai stengiamės viską daryti iš namų. Jeigu tenka važiuoti, mūsų atstumas nuo namų iki, sakykime, Katedros aikštės yra apie 16 kilometrų. Tai mes gyvename miesto pakraštyje, dėl to nesivarginame.
– Dalis vairuotojų į automobilius prisikrauna įvairiausių daiktų, tad juos galima laikyti antraisiais namais. O kaip jūs elgiatės?
– Ne, yra vienintelė kelionė, kai tų daiktų būna gerokai daugiau, – važiuojant į medžioklę.
Tada būna ir savi, ir kolegų, ir kiti reikalingi daiktai. Važinėti mieste ir maskatuotis, kai ten viskas aplinkui prikrauta, – tikrai ne. Mašina turi būti tam, kad jeigu reikia, visi žmonės, kiek yra deklaruota, tilptų savo sėdimosiose vietose.
Aišku, yra problemų, kai kartais vienas iš tų keliautojų yra šuo, kuris iš esmės užima visą galinę sėdynę. Ten yra uždengiamas specialus jo patiesalas, tai tada jis išsitiesia vienas.
– Praeityje buvo incidentas dėl jūsų lengvo girtumo. Ar jūs, kaip vairuotojas, pasimokėte po šito įvykio?
– Tai be jokios abejonės. Pati bauda yra juokinga, aišku, buvo gana ilgas laikotarpis, kai negalėjau vairuoti. Pats principas yra ne ta bausmė, nes iš esmės gali pasisamdyti vairuotoją ir tave vežioja. Visgi pats viešumas yra didžiausia nuobauda, bausmė žmonėms, kurie yra žinomi. Skaičiau, kad ir Mantas Stonkus turėjo problemų, dar kažkas.
Aš labai džiaugiuosi, kad šiais laikais žurnalistai, policija viešina visus tokius atvejus be išimties. Kuo aukštesnes pareigas, sakysime, yra užimantis pareigūnas ar savivaldos atstovas, žmogus iš ekrano, scenos, tuo jų nubaudimas yra geriausia prevencija tiems, kurie įsivaizduoja, kad visada galės išsisukti.
Iš kitos pusės, mane labai erzina, kad yra tokių „kelių gaidelių“, kurie turi daugybę nesumokėtų baudų ir vis tiek kažkaip važinėja mūsų keliais. Tai įrodo teisinės sistemos neįgalumą. Pagrindinis baudžiamosios teisės principas ir prevencinė priemonė yra bausmės neišvengiamumas. Bet yra kita problema – šitie veikėjai bausmės neišvengia. Taigi turi būti bausmės įgyvendinamumas, ji turi atlikti savo funkciją. Kas iš to, kad jie nesumokėję baudos nusiperka „laužą“ už 300–400 eurų ir važinėja, kol juos pagauna? Šitas dalykas mane labai stebina ir glumina.
Po to jie gali aiškintis teisme. Tiesiog reikia atimti dokumentus, kad negalėtų išvykti nei į užsienį, nei kur kitur, kol neatliks bausmės, nesumokės baudų arba neatsėdės parų ar mėnesių. Vieni dabar sąžiningai sumoka baudas už viršytą greitį, kiti nesumoka už situacijas, kai galėjo sukelti avarijas, turi dešimtis tūkstančių skolos ir niekas dėl to nesuka galvos.
Kitas variantas, kuris mane irgi stebina, – buvo kilusi labai didžiulė diskusija dėl vieno dalyko: jeigu automobilį užfiksuoja viršijusi greitį, niekas nesiaiškino, kas jį vairavo. Yra automobilio savininkas ir susimoka. Jeigu jis nori ne susimokėti, tai jis tiesiog deklaruoja, kad būtent tas žmogus tam tikru metu važinėjo automobiliu ir jis yra kaltas.
– Kaip apskritai vertinate lietuvių vairavimo kultūrą? Gal matote kokių panašumų ar skirtumų tarp vairuotojų užsienyje?
– Žinote, užsienis užsieniui nelygus. Jeigu lyginsime Vilniaus vairuotojus su Kairo vairuotojais, mes iš esmės esame kaip ateiviai, nes viską darome labai gerai. Tie, kurie ten yra bent jau važiavę taksi, supranta, apie ką aš šneku. Vienas dalykas – galime pastebėti ir užsidėti sau pliusą, kad vairuotojų kultūra gerėja. Vienas kitas šaukštas deguto šitos statinės tikrai nesugadina. Įvažiavimas, vienas kito užleidimas į bendrą vieną juostą „šukų“ principu yra puiku. Sakykime, prieš 20–25 metus nelabai galėjome to net įsivaizduoti.
– Ar vairuodamas mėgstate ko nors klausytis, o gal mėgstate tylą?
– Aš visada klausausi radijo, tokia mano darbinė pareiga žinoti populiariausias dainas, kas yra klausoma, grojama. Nes nuo to priklauso kai kurie renginiai ir t. t.
– Pabaigoje – ar jau turite tą savo svajonių automobilį, o gal svajonė jau išsipildė?
– Žinote, galiu pasakyti taip – jeigu yra žmonių, kuriems kažkokio automobilio turėjimas yra gyvenimo svajonės išsipildymas, aš labai sveikinu. Bet aš labai save užjausčiau, jeigu tai būtų mano gyvenimo svajonė. Manau, kad tą automobilį aš, ko gero, jau esu turėjęs, tai ir buvo legendinis „Opel Senator“. Dabar aš džiaugiuosi tais automobiliais, prie kurių mes nusprendėme pereiti, – elektromobiliais. Galiu pastebėti tik vieną dalyką, kad elektromobiliai visai kitaip konkuruoja tarpusavyje. Aišku, svarbiausia yra rida.
Yra posakis: „Mersedesas ir Afrikoje mersedesas.“ Dėl daugybės judančių dalių, sakysime, benzininiame vidaus degimo variklyje buvo labai vertinamas preciziškumas, surinkimas, kokybė ir t. t. Elektromobiliai labiau konkuruoja dėl akumuliatorių, vidinės įrangos. Ar mersedesui užkabins elektrinį variklį ant priekinio ir užpakalinio tilto, ar kokiam kitam automobiliui, tie varikliai nelabai kuo skirsis. Viską lemia nuvažiuojamas atstumas. Dabar jau pradėta konkuruoti, kas kokią standartinę ar papildomą įrangą pasiūlys vartotojams. Šitas dalykas mane iš tiesų labai džiugina.
Mane taip pat labai domina kitas formatas, kai atsiras visaverčių vandenilio automobilių. Pažiūrėsime, kaip jie konkuruos rinkoje.
