Kamilė Lukauskytė
Vos 34 metų sulaukęs alytiškis Mindaugas Šuvalkas išėjo Anapilin. Jo gyvenimas nebuvo lengvas – vaikystė prabėgo globos namuose, kartu su broliu dvyniu Kęstučiu jie patyrė nepriteklių ir įvairių išbandymų. Tačiau sunkiausiu gyvenimo metu Mindaugas atrado tai, ko anksčiau, regis, taip aiškiai neturėjo – tikėjimą ir žmones, kurie nepaliko jo vieno.
Jo istoriją dabar pasakojantys artimi žmonės labiausiai prisimena ne ligą, o paskutinėmis dienomis atsiradusią ramybę. Ant rankos jis nešiojo rožinį, o maldoje prisimindavo net savo mamą, kurios niekada nebuvo pažinęs.
Broliai dvyniai, kuriems gyvenimas nebuvo dosnus
Mindaugą ir jo brolį Kęstutį Alytuje žmonės dažnai matydavo kartu. Jie buvo dvyniai ir nuo mažens vienas kitam tapo bene artimiausiais žmonėmis.
Broliai augo globos namuose Simne. Artimųjų rato beveik neturėjo, todėl jų tarpusavio ryšys buvo ypač stiprus.
Suaugusiųjų gyvenime lengvumo taip pat neatsirado – teko dirbti įvairius atsitiktinius darbus, susidurti su nepritekliumi ir kitais sunkumais.
Tačiau vienu metu jų gyvenime atsirado žmogus, kuris viską pakeitė.
Moteris vardu Genutė priėmė brolius į savo namus Santaikoje. Ji juos pamaitino, suteikė stogą virš galvos ir rūpinosi tarsi savais vaikais.
„Mano mamai jie buvo kaip vaikai“, – pasakojo Genutės dukra Kristina Tamulionytė.
Liga smogė netikėtai
Didžiausias išbandymas Mindaugo laukė tada, kai jį užklupo sunki liga.
Vyro širdis dirbo vos maždaug dešimties procentų pajėgumu, sutriko ir kitų organų veikla. Jis atsidūrė Alytaus apskrities ligoninėje, o jo būklė buvo itin sunki.
Tačiau ligoninėje Mindaugas neliko vienas.
Jį lankė Genutė, jos dukra Kristina, maltiečiai, taip pat Šv. Kazimiero motinos maldos grupės moterys.
Ir būtent šiuo gyvenimo etapu, pasak artimųjų, įvyko didžiausias Mindaugo vidinis pokytis.
Mirties bijojo, tačiau paskui kažkas pasikeitė
Iš pradžių Mindaugą lydėjo mirties baimė. Jaunam žmogui susitaikyti su mintimi, kad gyvenimas gali baigtis vos 34-erių, nebuvo lengva.
Tačiau pokalbiai su Genute, jos malda ir buvimas šalia padėjo jam į ligą pažvelgti kitaip.
Mindaugas atrado tikėjimą.
Ant riešo jis nešiojo Genutės padovanotą rožinį. Malda tapo jo kasdienybės dalimi, o paskutinėmis gyvenimo dienomis, pasak Kristinos, vyras buvo gerokai ramesnis.
Jis meldėsi, pasitikėjo Dievu ir nebeatrodė toks išsigandęs kaip anksčiau.
Ypač jautri detalė – savo maldose Mindaugas prisimindavo net mamą, kurios niekada nebuvo pažinojęs.
Tai, pasak artimųjų, tapo savotišku jo atsisveikinimu su gyvenimu ir tais žmonėmis, kurių jo gyvenime trūko nuo pat vaikystės.
Kai šeimos nėra, atsiranda žmonės, kurie tampa šeima
Mindaugas ir Kęstutis neturėjo tėvų, kurie galėtų pasirūpinti jų laidotuvėmis. Todėl paskutiniu atsisveikinimu rūpinasi būtent Genutė ir jos dukra Kristina.
Prie jų prisidėjo ir kiti žmonės – pažįstami, draugai, maltiečiai.
Ypatingai šeima dėkoja laidojimo namams „Skausmo užuovėja“, kurie sutiko pasirūpinti Mindaugo laidotuvėmis už vienkartinę valstybės skiriamą socialinę pašalpą.
Tokiose istorijose dažnai labiausiai įsimena ne skaičiai ar diagnozės, o paprastas žmogiškumas. Žmonės, kurie galėjo praeiti pro šalį, nusprendė likti šalia.
Paskutinė kelionė – į Daugų gatvės kapines
Mindaugas bus palaidotas Alytuje, Daugų gatvės kapinėse.
Rugsėjo 15-ąją, 15.30 val., jo karstas išnešamas iš koplyčios. Artimieji ir pažinoję žmonės kviečiami kartu palydėti jį į paskutinę kelionę malda.
Tačiau ši istorija nesibaigia vien laidotuvėmis.
Žmonės, kurie pažinojo brolius, toliau nori padėti Kęstučiui. Dalis surinktos paramos bus skirta Mindaugo kapui sutvarkyti, kita – jo broliui dvyniui, kad šis galėtų išsaugoti socialinį būstą.
Mindaugo istorija – ne tik apie per anksti nutrūkusį gyvenimą. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris paskutinėmis dienomis atrado ramybę, apie brolį, kuris liko vienas, ir apie ne biologinę, bet tikrą šeimą, atsiradusią tada, kai jos labiausiai reikėjo.
Kartais žmogaus gyvenimo pabaigą apibrėžia ne tai, kiek metų jam buvo skirta, o tai, kas buvo šalia paskutinę akimirką.
