Kauno monstru praminto vyro istorijoje dedamas taškas

Visą Lietuvą sukrėtusioje 9 metų mergaitės pagrobimo ir kalinimo garažo rūsyje įrengtame požeminiame kalėjime dramoje – atpildo metas.

Kauno apygardos teismas penktadienio rytą skelbs nuosprendį mergaitės pagrobimu ir eile kitų nusikaltimų kaltinamam 43 metų kauniečiui Gediminui Filipavičiui. Siekiant apsaugoti nukentėjusiąją, teismo procesas vyko uždaruose posėdžiuose, paviešinta tik dalis Kauno monstru pramintam G. Filipavičiui inkriminuojamų nusikaltimų. Kaltinimą byloje palaikęs prokuroras teismo prašo jį pripažinti kaltu ir įkalinti 20 metų.

Pagrobtą mergaitę išvadavo iš požeminio kalėjimo

2024 metų sausio 7-osios vakarą Kaune įvyko visos šalies dėmesį sukaustęs nusikaltimas: apie 16 val. 30 min. Technikos gatvėje buvo pagrobta, prievarta į automobilį įsodinta ir nežinoma kryptimi išvežta stotelėje autobuso laukusi 9 metų mergaitė.

Moksleivė gyveno šalia nusikaltimo vietos, ketino vykti į netoliese esantį prekybos centrą. Nesulaukę dukros, nepavykstant susisiekti telefonu, jos tėvai kreipėsi į policiją. Išsiaiškinus, kad vaikas buvo pagrobtas, prievarta įgrūstas į automobilį ir nežinia kur nuvežtas, tą patį vakarą pradėta visos šalies gyventojų dėmesį sukausčiusi paieškos operacija.

Joje dalyvavo daugybė Kauno regiono policijos pareigūnų, itin svarbus vaidmuo teko elitinio padalinio Kriminalinės policijos biuro analitikams. Jie po kruopelytę rinko ir tikrino įkalčiais galinčius tapti faktus, analizuoti mobiliojo ryšio tinklų, Kauną apjuosusios automobilių sekimo sistemos metaduomenys, galiausiai pavyko užčiuopti siūlo galą.

Paaiškėjo, kad policija susidūrė su nusikaltimą kruopščiai planavusiu, jam gerai pasirengusiu nusikaltėliu. Jis ne tik naudojo konspiracijos priemones, bet ir pagrobto vaiko kalinimui buvo įrengęs požeminį kalėjimą nieko neišsiskiriančių metalinių garažų rūsiuose, Technikos gatvėje.

Nustačius šią, niekuo neišsiskiriančią vietą sausio 9-osios vakarą, apie 23 val. garažus šturmavo „Aro“ rinktinės pareigūnai. Jų požemyje rasta kalinta 9 metų mergaitė, sulaikytas ją pagrobęs tuomet 42 metų sulaukęs kaunietis Gediminas Filipavičius.

Iki to jis nebuvo patekęs į policijos akiratį, nebent dėl konfliktų su kaimynais, kai ekskavatoriumi teisėtai tiesė kelią į savo sklypą. G. Filipavičius vertėsi automobilių remontu, turėjo garažuose įrengtas dirbtuves, jose buvo įsirengęs gyvenamąsias patalpas.

Pagrobtą mergaitę jis kalino kitoje Kauno dalyje, šalia nusikaltimo vietos įsigytuose garažuose. Juos įsigijo sandorio niekur neregistravęs, tai kiek apsunkino požeminio kalėjimo paieškas.

Dirbo šimtai policijos pareigūnų

„Neeilinis nusikaltimas. Kada mes tokį nusikaltimą Lietuvoje turėjome? Tikrai neeilinė situacija ir mes reagavome taip pat atitinkamai“, – teigė Kauno pareigūnams vadovavęs, šiuo metu Vilniaus policijos vadovu paskirtas Mindaugas Baršys.

Tuo metu jis Delfi papasakojo daugiau žinomų aplinkybių. Visgi, pabrėžia pašnekovas, nors nusikaltėlis veikė vienas, jį susekti buvo sudėtinga.

„Turimais duomenimis, įtariamasis veikė vienas, ir tą garažą, kuriame rasta mergaitė, nors jis ir netoli dingimo vietos, aptikti buvo tikrai labai sudėtinga“, – pripažino M. Baršys.

Operacijos vadovas užsiminė, kad „Aro“ pareigūnų šturmas ir pagrobtos mergaitės išlaisvinimas kaip reikiant nustebino G. Filipavičių.

„Aš esu įsitikinęs, kad jis tikrai nesitikėjo ir jį nustebino. Laikydamasis konspiracijos, jis nesinaudojo ryšio priemonėmis“, – sakė M. Baršys.

Jis minėjo, kad pagrobtos mergaitės paieškoms buvo mobilizuota ne tik daugybė policijos pareigūnų, sulaukta milžiniškos neabejingų žmonių paramos.

„Tiek viešai, tiek neviešai dirbo šimtai pareigūnų, bet tikslus skaičius neatskleidžiamas. Visuomenės susitelkimas tikrai superinis. Tokia vienybė lygiai taip pat motyvuoja ir pareigūnus: daug vaizdo įrašų gavome iš gyventojų, organizacijų, analizuoti tikrai turėjome ką, gerai, kad žmonės susitelkė ir dalyvavo paieškose įvairiais būdais“, – pasakojo tuometis Kauno apskrities policijos vadovas.

Detaliai suplanavo nusikaltimą

„Delfi“ šaltinių teisėsaugoje vertinimu G. Filipavičius detaliai suplanavo bei įvykdė itin makabrišką nusikaltimą, pagrobė vaiką bei panašu, jog rengėsi ir kitam žingsniui. Tačiau jo planus sugriovė teisėsaugos pareigūnai, iš smulkiausių elementų sudėlioję itin sudėtingą dėlionę ir galiausiai atradę sumaniai įrengtą požeminį kalėjimą, išlaisvinę kartu su pagrobėju buvusią pagrobtą 9-metę.

„Itin keistas personažas, tokio dar reikia paieškoti, o visa ši istorija prilygsta filmo siužetui“, – taip 9-erų metų mergaitę pagrobusį, specialiai įrengtoje slėptuvėje laikiusį G. Filipavičių portalui „Delfi“ apibūdino su tyrimo eiga itin artimai susipažinęs šaltinis teisėsaugoje.

Iki šiol neteistas, tik už eilę nusižengimų baustas, automobilių remontu besivertęs kaunietis teisėsaugininkams pademonstravo neeilinius gebėjimus suplanuoti ir įvykdyti sveiku protu nesuvokiamą nusikaltimą, kuriuo įtariamas.

Pradėjus dingusios mažametės paieškas policijos vadovai spaudos konferencijos metu pripažino, jog susidurta su itin kruopščiai planuotu bei įgyvendintu nusikaltimu. Atrodo, jog iki smulkmenų viską apgalvojęs įtariamasis buvo tikras, kad įrengtame požeminiame kalėjime jo ir aukos jau niekas neaptiks, tačiau jį išdavė kelios klaidos bei techninės priemonės, kuriomis naudojasi policijos analitikai.

Įgrūdęs mergaitę į specialiai paruoštą automobilį, kuriame ji niekaip negalėjo iš vidaus atsidaryti nei durų, nei langų, grobikas atėmė jos telefoną ir įdėjo į specialų maišelį, veikiantį Faradėjaus narvo principu.

Metalo folija ar tankiu tinkleliu padengtas dėklas atlieka radijo bangas blokuojančio ekrano funkciją, todėl telefonas tarsi „išnyko“, jo signalas nepasiekė bazinių mobiliojo ryšio stočių.

Teigė nenorėjęs grobti vaiko, nusikaltimas įvyko „netyčia“

G. Filipavičiui buvo pareikšti kaltinimai 9 metų mergaitės pagrobimu bei eile kitų nusikaltimų, kurie, paisant nukentėjusiosios mažametės interesų nėra atskleidžiami.

Bylą perdavus nagrinėti Kauno apygardos teismui, dėl to pačios priežasties ją nuspręsta nagrinėti neviešuose teismo posėdžiuose.

Kaltinamam G. Filipavičiui pareikšti 300 tūkstančių eurų siekiančius neturtinės žalos ieškiniai. Pagrobtos mergaitės vardu pateiktas 200 tūkst. eurų ieškinys, tėvai kiekvienas pareiškė po 50 tūkst. eurų ieškinius. Tačiau jo advokatas minėjo, kad vyras turto neturi ir vargu, ar pajėgtų sumokėti tokią sumą, jei pinigai būtų priteisti.

Per pirmąjį posėdį sausį G. Filipavičius davė parodymus, pripažino savo kaltę, nurodė, kad gailisi.

Tada atvežtas į posėdį jis atsiprašė visų dėl įvykdyto nusikaltimo.

„Mergaitę pagrobiau netyčia, nenorėjau, tiesiog taip gavosi. Ketinau ją paleisti, tačiau buvo didelis žmonių sujudimas, buvo daug streso, laukiau kol viskas aprims“, – taip žurnalistams savo elgesio motyvus pasakojo 9-erių metų mergaitės pagrobimu įtariamas 42 metų G. Filipavičius.

„Nereikėjo to daryti, – vėliau sakė jis. G. Filipavičius sako, kad bloga darantis suprato per vėlai.

Į klausimą, kodėl nepaleido vaiko iškart, jis atsakė, kad „nesigavo“, o mergaitė paleisti neprašė.

Į žurnalistų klausimus, koks buvo jo sumanymas pagrobti ir laikyti mergaitę, ar įvykio meti buvo vartojęs alkoholio ir narkotikų vyras teigė neturintis atsakymo. Teigė mergaitės nepažinojęs, o nusikaltimas neva įvyko spontaniškai, pamačius stotelėje autobuso laukiantį vaiką.

Buvo laikomas vienutėje, saugomas nuo kitų kalinių

Teismo nuosprendžio G. Filipavičius laukė Kauno kalėjimo vienutėje, akylai stebimas visą parą. Baiminantis, kad kiti kaliniai ar teismo laukiantys suimtieji nesurengtų savo Linčo teismo, riboti G. Filipavičiaus kontaktai su kitais žmonėmis.

Net į Kauno apylinkės teismą, kuriame nagrinėti jo skundai, G. Filipavičius buvo atgabentas be kitų suimtųjų, policijos automobilyje jis buvo vienintelis keleivis.

„Iš tiesų, kaip žmogus, labai norėčiau, kad jis keliautų į kalėjimą, ten sėdėtų su visais kitais kaliniais. Tačiau viskas priklausys nuo teismo psichiatrų išvadų, neabejoju, kad specialistai išsamiai viską įvertins“, – sakė „Delfi“ šaltinis teisėsaugoje.

Galiausiai ekspertai nustatė, kad G. Filipavičius pakaltinamas ir gali būti teisiamas.

Planuodamas nusikaltimą nepagalvojo apie smulkmenas

Apie tai, kad įtariamasis, nors daug ką ir buvo apgalvojęs, visgi padarė klaidų, kurios padėjo kriminalistams jį susekti, „Delfi“ žurnalistui minėjo ir šaltiniai teisėsaugoje.

Viena šių klaidų, jog inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu įtariamasis naudojosi senokai įsigytu automobiliu, kas ir padėjo kriminalistams jį identifikuoti, o vėliau – sulaikyti. Paprastai patyrę nusikaltėliai konkrečiam nusikaltimui įvykdyti automobilį įsigyja ne savo vardu ar jį tiesiog pavagia. Panašu, jog įtariamasis, nors apgalvojo nemažai smulkmenų, tačiau neįvertino policijos naudojamų techninių priemonių potencialo bei analitikų gebėjimo per gana trumpą laiką apdoroti didžiulius meta duomenų kiekius.

Kitas aspektas – metaliniai garažai, kurių rūsiuose buvo įrengta ilgesniam gyvenimui paruošta erdvė su lova ir baldais. Nors iš pirmo žvilgsnio niekam net į galvą neateitų mintis, jog po niekuo neišsiskiriančiais dviem metaliniais garažais gali būti laikoma įkaitė, juolab rūsių tokie statiniai dažniausiai neturi, policijos veterano vertinimu, įtariamasis ir čia padarė klaidų.

Nors garažų vidus buvo išklotas šilumos bei garso izoliacija, kad aplinkiniams nekiltų įtarimas, jog viduje kažko esama, apgalvota – toli gražu ne viskas.

Nuo 1991 metų Kauno policijoje dirbęs veteranas, vyresnysis komisaras Sergejus Judas tąkart atkreipė dėmesį į tokia detales, kaip itin aukštas ventiliacijos vamzdis, dėl ko kitų garažų savininkai įtarė, jog čia gali būti auginamos kanapės, taip pat televizijos ir radijo antenos. Tai – išskirtiniai elementai, nes visi kiti aplinkiniai garažai – be antenų. Dar vienas išskirtinumas: šių, niekuo neišsiskiriančių skardinių garažų duryse sumontuotos stebėjimo akutės. Jas pamačius tampa akivaizdu: esantis viduje kažko bijo, todėl stebi aplinką.

Tiek garažų bendrijos pirmininkas, tiek ir kiti čia automobilius laikantys žmonės minėjo išskirtinę G. Filipavičiaus savybę: į prieš kelis mėnesius įsigytų garažų vidų jis nieko neįsileisdavo.

Nors eiti į kito žmogaus privačią valdą, domėtis, kas jos viduje nėra etiška, tačiau šiuo atveju toks elgesys išsiskiria iš bendro fono.

Garažus šiame bei panašiuose masyvuose turintys dažniausiai vyresnio amžiaus kauniečiai tikrai neturi ką slėpti, užsuka vieni pas kitus, šnekučiuojasi. Jeigu pernelyg ir nesibičiuliauja, tačiau būdami viduje nelaiko aklinai užvertų durų.

„Kai ateina tyrėjai į garažų masyvą ir paklausia, kur čia, pas jus apsistojęs keistuolis, visi neabejotinai parodys į tuos du jo garažus. Žmogus kažką slepia, viduje žiūri televizorių, įsirengęs krosnį ją kūrena“, – apie iš bendro konteksto išsiskiriančių požymių svarbą kalbėjo S. Judas.