Aš esu Ona. Man aštuoniasdešimt vieneri. Gulėdama šioje šaltoje ligoninės lovoje, dažnai mintyse sugrįžtu į praeitį. Ne todėl, kad labai norėčiau – tiesiog šiandien nebėra nieko, kas beliktų dabarčiai.
Aš visą gyvenimą atidaviau vaikams. Trys sūnūs – mano didžiausia dovana ir tuo pačiu, kaip dabar suprantu, skaudžiausia klaida. Nuo tada, kai jų tėvas paliko mus, kovojau viena. Dirbau viską, ką tik galėjau – skalbiau, valiau, kepiau, dirbau fabrike, ligoninėje, netgi žiemomis sniegą kastavau už kelis papildomus litus. Nė vieną dieną neskundžiau – nes mano vaikai turėjo viską, ko jiems reikėjo. O aš? Man užteko jų šypsenų.
Auginau su meile, be rėkimo, be diržo. Sergėdavau juos nuo ligų, šalčio, bado. Kai reikėdavo – pati nevalgydavau, kad tik jie sočiai pavalgytų. Kai augo – stengiausi, kad mokytųsi, kad išgyventų geriau nei aš. Ir jie išgyveno. Dabar visi turi darbus, šeimas, automobilius, užsienyje poilsiauja. O aš? Aš gulėjau viena tris dienas, kol kaimynė išgirdo mano silpną šauksmą ir iškvietė greitąją.
Nė vienas iš jų man neskambina. Nė vienas neatvažiavo, nors žino, kur esu. Kai paskutinį kartą pranešiau, kad man sunku vaikščioti – vienas sūnus atrašė, kad „visi turim savo gyvenimus“. Taip, turit. Bet aš buvau jūsų gyvenimas. Tyliai, nematoma, bet ištikimai.
Aš nesu pikta. Tik liūdna. Gal taip turi būti? Gal mama išnaudojama kaip degtukas – uždegti, sušildyti, ir kai sudega – pamiršti?
Dabar man skauda ne tik kūną, bet ir širdį. Labiausiai – širdį.
Bet vis tiek juos myliu. Nors manęs jau seniai niekas nebemyli.
