Lukas Starkus
Televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė Turkijos kurortą Alaniją atrado prieš maždaug penkiolika metų, kai kartu su kolegomis čia vyko megzti ryšių su vietos savivaldybe ir planuoti televizijos projektą. Netrukus Alanija tapo ne tik darbo vieta, bet ir kraštu, į kurį Asta sugrįždavo dėl užsimezgusių draugysčių. Galiausiai šis ryšys nuvedė dar toliau – moteris čia įsigijo ir būstą.
Apie savo ryšį su Turkija A. Stašaitytė pasakojo apsilankiusi „Žinių radijo“ laidoje „Leidžiamės į…“. Kalbėdama su vedėja Fausta Marija Leščiauskaite, moteris atskleidė, kad pirmą kartą į Alaniją ji išvyko turėdama svarbų darbinį tikslą.
Alaniją atrado prieš 15 metų
„Prieš maždaug penkiolika metų buvo mano pirma kelionė į Alaniją. Su kolegomis turėjome tikslą užmegzti pažintis su Alanijos savivaldybe, kad galėtume daryti televizijos projektą. Po to tas sumanymas pavyko – skraidinome į Alanijos kurortą žinomus Lietuvos žmones, ten juos kalbinome ir bandėme kitoje aplinkoje parodyti žmogų“, – pasakojo A. Stašaitytė.
Pasak jos, tuo metu Alanija tarp lietuvių dar nebuvo tokia populiari kryptis, kokia tapo vėliau. Televizijos projektas, jos manymu, prisidėjo prie to, kad lietuviai atrado šį Turkijos kraštą.
„Iki mūsų projekto į kitus Turkijos kurortus pakildavo apie du lėktuvai per dieną, o į Alaniją – vienas per savaitę. Po mūsų projekto į Alaniją skrenda keli lėktuvai per dieną. Žmonės atrado tą kraštą“, – įsitikinusi ji.
Pokalbio metu Asta prisiminė ir tai, kad tuo metu nemaža dalis lietuvių keliaudavo į Turkiją nė nepažindami vietovės, kurioje atostogavo. Moters teigimu, oro uoste sutikti žmonės dažnai galėdavo pasakyti tik viešbučio pavadinimą.
„Oro uoste paklausdavau žmonių, kur jie buvo Alanijoje. Jie pasakydavo viešbučio pavadinimą, net nežinodavo miestelių aplink Alaniją, kurių yra daug. Dauguma lietuvių taip keliaudavo. Labai džiaugiuosi, kad nors daliai tų keliautojų mes pakeitėme tą požiūrį – imkite be „viskas įskaičiuota“, gal truputį daugiau išleisite, bet kiek patirsite…“ – kalbėjo A. Stašaitytė.
Tapo ne tik atostogų kryptimi
Pačiai Astai Alanija taip patiko, kad galiausiai tai tapo kone antraisiais namais. Pasirodo, A. Stašaitytė šiame Turkijos kurorte įsigijo butą.
„Alanija buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Po kelių metų įsigijau ten įsigijau butą. Čia jau buvo ten sutiktų žmonių pasekmė. Pirmas įspūdis apie Alaniją buvo toks – šilta, graži pakrantė, žydras vanduo. Bet bedirbdama kūrybinį darbą aš sutikau tiek žmonių… Ir dalis jų tapo tikrais draugais“, – džiaugėsi laidos viešnia.
Kaip atskleidė A. Stašaitytė, būstą jai padėjo surasti vienas iš Turkijoje sutiktų bičiulių. Nors buto būklė reikalavo kapitalinio remonto, moteris ryžosi jį visiškai pakeisti.
„Bičiulis man surado tą butuką labai pigiai ir aš įsigijau. Tiesa, reikėjo išgriauti tame bute kone viską. Tai buvo turkų šeimos butas – jiems to karščio nuo vaikystės būdavo per akis, o mums tik duok saulės ir šilumos. Ten buvo tik keli langeliai, tad griovėme visą sieną. Tai buvo kapitalinis remontas“, – prisiminė moteris.
Anot Astos, visus remonto darbus teko organizuoti nuotoliniu būdu, o čia taip pat labai pravertė Turkijoje užmegztos draugystės.
„Man padėjo draugai, viską darėme nuotoliu. Nueidavo vis bičiuliai į tą butą, pafilmuodavo, kaip viskas vyksta. Man tai atrodė kosmosas, kaip tai įmanoma, nes juk draugai buvo labai švieži. Be to, dar turėjau ir mero simpatiją bei dėkingumą, jis net darbų vykdytoją surado, kad Alaniją išgarsinau.
Net buvo tokių nemalonių kalbų, kad jis nupirko man tą butą. Ne. Tai yra daugiau – jis man atidavė tas pažintis, draugystes. Tiesa, dabar aš jau pakeičiau būstą, užsinorėjau labiau į kalnus, kad vaizdai atsivertų, ne tik į pliažą nubėgti“, – atskleidė A. Stašaitytė.
Turkės iš pradžių į ją žiūrėjo kreivai
Gyvenimas Turkijoje A. Stašaitytei atnešė ne tik gražių akimirkų, bet ir situacijų, kai teko perprasti vietos kultūrą. Iš pradžių kaimynystėje ji jautėsi stebima – ypač dėl išvaizdos ir aprangos, kuri karštame klimate natūraliai skyrėsi nuo vietinių moterų.
„Turkės kreivai į mane žiūrėjo. Nors ir pasisveikindavo, bet jaučiau tą žvilgsnį. Kai buvo Bairamas – šventė, minima pasibaigus Ramadanui – su vaišėmis apsukau kaimynus. Bet tos vaišės gal net ne taip papirko, kaip vaizdas, kai kaimynės pamatė mane plaunančią laiptinę.
Juk jos yra su skarelėmis, o tu esi balta, su šortais, nuogomis kojomis, atvira dekoltė, nes karšta. Tad aš pradėjau ilgesnius marškinėlius vilktis, mazgoti tą laiptinę. Ir jos tada sako: „O tos baltos europietės irgi moka plauti laiptinę.“ Ir aš tapau sava“, – šyptelėjo A. Stašaitytė.
Pasak A. Stašaitytės, dar vienas dalykas, kuris jai įstrigo gyvenant ir bendraujant su turkais – jų meilė savo šaliai.
„Turkai labai myli savo kraštą. Jeigu jiems pasakai, kad myli Alaniją, tu jau jį „nupirkai“ . Pažįstu jauną, visai atrodytų modernų žmogų, kuris sako, kad jam nėra poreikio iš Turkijos kažkur pakeliauti, nes ten visko tiek gražaus…“ – sakė A. Stašaitytė.
