Vizažo meistrė Greta Kartanovič atvirai prabilo apie sunkiausius pastarųjų metų išgyvenimus. Žinoma grožio specialistė pasidalijo jautria istorija apie kovą su svoriu, sveikatos iššūkius ir laikotarpį, kai atrodė, jog deda visas pastangas, tačiau trokštamo rezultato pasiekti nepavyksta. Apie svorio problemas atvirai pasakojanti moteris atskleidė, kas galiausiai padėjo atsikratyti nereikalingų kilogramų, kaip jos sveikatingumo kelionėje svarbų vaidmenį suvaidino dainininkė Katažina Zvonkuvienė ir kas neleido prarasti vilties.
Savo ilga ir skaudžia istorija G.Kartanovič pasidalijo su portalo Žmonės.lt skaitytojais. Ji atvirai papasakojo viską nuo pat pradžių, kai vos baigusi mokyklą išsikraustė į Vilnių ir nusprendė tapti modeliu. Deja, svajones greitai sužlugdė sveikatos sutrikimai ir siaubingi gydytojos žodžiai.
Svajonė tapti modeliu
„Anksčiau niekada gyvenime nebuvau apkūni. O kadangi esu aukšta (181 cm) svajonė būti modeliu lydėjo mane dar nuo mokyklos laikų. Vos baigusi mokyklą išvykau į Vilnių ir norėjau studijuoti dizainą, nepavyko, įsidarbinau laikinai padavėja ir pradėjau ieškotis papildomo darbo modeliu – atrodė, kad pagaliau viskas pradeda pildytis: pirmos fotosesijos, modelių agentūra, net buvau gavusi pasiūlymą važiuoti į Niujorką ir į Stambulą modeliauti trims mėnesiams. Atrodė, kad mano gyvenimas kyla tik į viršų…
Bet kartu su nauju gyvenimu prasidėjo ir pirmieji keisti sutapimai. Aš ėmiau nuolat sirgti ausų uždegimu – jie kartodavosi lyg pagal grafiką kas tris mėnesius. Antibiotikai, kursas po kurso, bet niekas ilgai nepadėdavo… jie nuolat pasikartodavo.
Netikėtai užklupusi liga
2013 metais, kai jau turėjau skristi į Niujorką, prasidėjo pats sunkiausias etapas. Susirgau pačiu baisiausiu ausų uždegimu, ausis buvo ištinusi taip, kad net skylutės nesimatė, negirdėjau nieko, negalėjau net normaliai praverti burnos, kad pavalgyčiau ar išsivalyčiau dantis, pusiausvyros išlaikyti irgi negalėjau. Tuo metu dar dirbau padavėja. Gavau nedarbingumą ir kursą antibiotikų. Nepadėjo. Darėsi vis blogiau.
Antras kursas antibiotikų – perėjo uždegimas ir į kitą ausį.
Trečias kursas antibiotikų (ir daktarė nesutiko pratęsti nedarbingumo, nes juk ir taip per daug), išėjau į darbą ir iš skausmo ir bejėgiškumo apsiverkusi slėpiausi už baro, nes nebegalėjau nei girdėti, nei stovėti.
Laimė, mane išleido namo, tą dieną jaučiausi taip lyg mirčiau.
Nebegalėjau atlaikyti galvos ir ausų skausmo.
Mama paskambino tetai, kuri dirba Santariškėse, ir susitarė, kad mane kuo greičiau priimtų. Aš buvau tokios būsenos, kad nieko nebegirdėjau – tik mačiau, kaip aplink mane laksto gydytojai, deda aparatus, magnetus, daro tyrimus. Ir tada įvyko momentas, kurio nepamiršiu niekada: prie manęs pribėgusi gydytoja rėkė man tiesiai į veidą, o aš nieko negirdėjau. Galiausiai išgirdau tik tada, kai ji užrėkė „tu miršti“, – prisiminė žinoma moteris.
Situacija ir gydytojos žodžiai siaubingai sukrėtė Gretą, tačiau gydytojai rankų nenuleido. Išsiaiškinę diagnozę, paskyrė gydymą.
„Ačiū Dievui ir esu dėkinga, kad mane išgelbėjo, bet tuo metu atsisakiau gultis į ligoninę, nes labai bijojau. Po savaitės sugrįžusi pas daktarus į kontrolę jau šiek tiek girdėjau, gydytoja paaiškino, kad man buvo meningitas – smegenų uždegimas. Ji nesuvokė, kaip aš išgyvenau, nes tyrimai rodė, kad mano organizmas jau seniai turėjo pasiduoti…
Kadangi buvau gėrusi daug antibiotikų, man jų nebeleido.
Pasiūlė kitą gydymą. Sutikau su viskuo, nes tuo metu troškau tik vieno – kad atsigautų klausa, pusiausvyra ir gyvenimas. Kasdien išgerdavau net iki 14 tablečių. Tik vėliau supratau, kad tarp jų buvo hormonai. Tuo metu net nežinojau, kas tai – tiesiog aklai tikėjau gydytojais“, – dalijosi vizažistė.
Nauji iššūkiai
Nors atrodo, kad tuo bėdos turėjo ir baigtis, tačiau moteris pastebėjo, kad jos svoris ėmė netikėtai augti.
„Per tris mėnesius priaugau apie +15 kg, nors valgiau sveikai, sportavau, dariausi viską „teisingai“. Juk bandžiau būti modeliu.
Kai pagaliau gydytojai pasakė, kad mano klausa atstatyta beveik iki normos, mečiau tuos hormonus. Bet svoris nebesustojo. Mano kūnas keitėsi prieš mano akis, ir aš niekaip negalėjau to sustabdyti… Taip mano svajonė apie modelio kelią sudužo. Ne dėl tinginystės ar nesveikos gyvensenos. O dėl ligos, dėl vaistų, dėl kovos už savo gyvybę. Tai buvo vienas skaudžiausių mano gyvenimo etapų“, – kalbėjo G.Kartanovič.
Žinoma makiažo meistrė neslepia, ji tuomet išbandė daugybę dietų. Deja, nė viena jų nepadėjo.
„Po gydymo pradėjau bandyti viską, kas tik egzistavo – grikių dietą, obuolių, bananų, kiaušinių, tik glotnučių, tik sriubų… Atrodė, kad išbandžiau visas įmanomas dietas. Bet niekas nepadėjo – svoris kaip augo, taip augo“, – prisiminė vizažistė.
Žlugusi svajonė
Tuomet ji suprato, kad modelio karjeros siekti nebegalės.
„Turėjau išeiti iš modelių agentūros. Iki ligos mano apimtys buvo 81-72-92, bet net tada agentūra spaudė būti dar lieknesnei. Po ligos apimtys paaugo ir aš jiems jau nebetikau. Tai buvo skaudus momentas – tarsi sudužo mano svajonė, kuriai tiek daug atidaviau.
Dirbdama padavėja dar prieš ligą turėjau kitą svajonę – studijuoti dizainą. Todėl lankiau piešimo kursus ir galiausiai įstojau į įvaizdžio dizainą. Bet studijuodama jaučiausi vis blogiau – svoris vis augo, aš nebeatpažindavau savęs veidrodyje, kompleksavau, niekas neveikė“, – pasakojo makiažo meistrė.
Dietų ir sporto etapas
Ji teigė, kad kai dietos nepadėjo, nusprendė imtis sporto. Tačiau ir jis atnešė ne tokius rezultatus, kokių ji tikėjosi.
„Studijų laikais nusprendžiau rimtai imtis sporto. Dirbau su treneriu, gavau sudarytą mitybos planą: avižinė košė ar kiaušiniai ryte, užkandžiai, vištiena su daržovėmis, vakare kiaušiniai ar varškė. Atrodė, viskas labai sveika. Bet per du mėnesius priaugau dar aštuonis kilogramus. Ir apimtys tik didėjo. Mano draugė, kuri maitinosi pagal tą patį planą, tuo metu numetė svorio. Ji negalėjo patikėti, kodėl man – priešingai. Niekas negalėjo patikėti. Visur tik girdėdavau – mažiau valgyk.
Bandžiau išmesti užkandžius – nepadėjo. Pastebėjau, kad dariausi vis masyvesnė, kelnės plyšdavo ant šlaunų. Aš nesupratau, kas su manimi vyksta, kodėl mano kūnas neklauso manęs. Tada pradėjau eiti pas gydytojus…“ – savo atvirą pasakojimą tęsė garsi moteris.
Kaip teigė ji, gydytojai tuomet pranešė, kad jos sveikata yra sutrikusi.
„Paaiškėjo, kad dėl gydymo mano hormonai visiškai išsibalansavo. Turėjau nemažą testosterono perteklių. Sportas tik dar labiau augino raumenis, o kartu augo ir svoris, ir apimtys.
Galiausiai metusi sportą, visą likusį studijų laikotarpį gyvenau taip – be sporto, su svoriu, kurio negalėjau sustabdyti.
Mano jaunystė virto nuolatine kova su kūnu. Nebuvo nei greitų sprendimų, nei stebuklingų dietų. Buvo tik begalinis klausimas kodėl ir jausmas, kad mano kūnas nebepriklauso man. Šitas etapas palaužė mane iš vidaus, bet kartu užgrūdino tiek, kad šiandien galiu apie tai kalbėti garsiai“, – kalbėjo G.Kartanovič.
Nuo bado iki rekordinio svorio
Makiažo meistrė teigė, kad valgė minimaliai, tačiau svoris vis augo.
„Studijų metais pasiekiau, kaip man atrodė, rekordinį skaičių – 95 kg. Rašydama bakalauro darbą patyriau nežmonišką stresą – dažnai badaudavau, nieko nevalgydavau. Tik gerdavau juodą kavą be cukraus ir rūkydavau. Ir vis tiek svoris augo. Jaučiausi šlykščiai. Neapkenčiau savęs“, – prisiminė vizažistė.
Darbas grožio salone
Pasak jos, baigusi studijas ji pradėjo dirbti grožio salone ir su klientėmis kalbėdavosi apie savo problemą. Tiesa, čia sulaukdavo įvairių komentarų.
„Išsinuomojau vietą, turėjau nemažai klienčių. Pasakodavau joms savo istoriją – daugelis skatino nepasiduoti, ieškoti gydytojų pagalbos. Ir aš tada tikrai ieškojau – lankiau dietologus, endokrinologus, įvairius specialistus. Bet niekas nepadėjo. Blogiausia buvo tai, kad niekas netikėjo. Net gydytojai sakydavo: „mažiau valgyk, nevalgyk saldumynų, porcijos per didelės…“
Jaučiausi lyg būčiau kalta dėl kažko, ko net nedarau. Tada viena dietologė labai nuoširdžiai ėmėsi man padėti – sudarė man mitybos planą. Svoris nebekilo, bet ir nekrito. Ji vis tikslinosi: „ar tikrai laikausi?” – o aš tikrai visko laikiausi iki smulkmenų. Po visų bandymų ji galiausiai pasakė „Aš nežinau, kuo tau padėti“. Tai buvo vienas skaudžiausių momentų“, – kalbėjo žinoma moteris.
Ji neslepia, tai varė į dar didesnę neviltį.
„Pradėjau dirbti nesveikai daug, kartais badauti, mažai miegoti. Kartais nusvirdavo rankos – suvalgydavau kebabą, picą ar salotas. Bet noriu pabrėžti vieną dalyką: aš niekada nekovojau su persivalgymu. Niekada nekimšdavau visko iš eilės. Mano „valgymo įpročiai“ dažnai buvo vienas patiekalas per dieną ir dažnai net jo nepabaigdavau. Net tas kebabas man netilpdavo, aš tiesiog išmesdavau pusę. Tuo metu jaučiausi uždaryta savo kūne. Kūne, kurio nesuprato nei gydytojai, nei aplinkiniai. Ir man buvo labai sunku – nes ne tik svoris augo, bet ir tikėjimas savimi tirpo. Aš gyvenau lyg nuolatinėje kovoje su nematomu priešu“, – atviravo makiažo meistrė.
Tiesa, nors visos dienos buvo nelengvos, tačiau viena diena jos atmintyje įstrigo amžiams.
„O vieną dieną atsimenu iki pat dabar. Nes tą dieną „draugė“ atėjusi pasidaryti makiažo ėmė aikčioti: „O Dieve… kokia tu išstorėjus, tau parodyt tavo foto? Kokia tu buvai liekna! Kaip tu taip apsileidai?!“ Ji įjungė mano „modelio“ nuotraukas ir rodė tiesiai nukreipusi į veidą. Atsimenu iki šiol tuos skaudžius žodžius, kurie mane privertė dar daugiau badauti ir dar labiau nekęsti savęs“, – nuoširdžiai kalbėjo G.Kartanovič.
Karantino iššūkiai
Ji prisiminė, kad tada prasidėjo karantinas ir situacija dar labiau pablogėjo.
„Dirbti nebegalėjau – išvažiavome į kaimą, iš neturėjimo ką veikt remontavome draugo sodybą. Ten tiek pasinėrėm į darbus, kad valgydavome vos kartą per dieną, o kartais – visai nieko. Kartais kelis kartus per savaitę dar prisidėdavo alkoholis. Ir aš net nepajutau, kaip pasiekiau antrą savo rekordinį svorį – 115 kg. Manęs tiesiog netraukė maistas. Pusryčių negalėjau nei matyti, nei užuosti, pietų – irgi. Valgydavau vieną kartą per dieną, dažniausiai vakare, ir labai nedaug. Kartais net salotų porcijos nesugebėdavau užbaigti. Bet svoris vis tiek augo. Skrandis stovėdavo, į tualetą nevaikščiodavau net po 4 dienas. Buvo baisu“, – pasakojo G.Kartanovič.
Nors karantinas po kiek laiko pasibaigė, tačiau vizažistei dėl to nė kiek nepalengvėjo.
„Grįžusi į darbus jaučiausi tokia kompleksuota, kad fotografuodamasi slėpdavausi už kolegų. Mano kūnas tapo mano pačios gėdos šaltiniu“, – kalbėjo žinoma moteris.
Atrasta keto mityba
Bėgant laikui, ji tikino, kad atrado keto mitybą. Ir tai pasirodė išsigelbėjimas iš beviltiškos situacijos. Deja, ne ilgam.
„Vėliau pirmą kartą sužinojau apie keto mitybą. Nors nemėgstu gaminti (aš jau geriau badausiu, negu stovėsiu prie puodų), keto privertė mane gaminti ir valgyti 2–3 kartus per dieną. Ir tada įvyko stebuklas – svoris pradėjo kristi. Per pirmą savaitę – minus 2,5 kg, per antrą – tiek pat, o per 5 mėnesius numečiau 15 kg. Pagaliau atgavau norą rengtis, puoštis, jaustis gražiai. Su keto pavyko grįžti į 95 kg, ir čia buvo paskutinis kartas, kai patikau sau“, – teigė žinoma moteris ir pasidalijo savo fotografija.
Tačiau nors ir atrodė, kad sprendimas buvo rastas, tačiau naujų darbų gausa atėmė laiką ir jėgas rūpintis mityba.
„Deja, vos prasidėjus naujiems metams – darbas užgožė viską. Vėl dirbau be išeiginių, mokymai, klientai. Vėl valgiau kartą per dieną, dažniausiai tik salotas. Svoris vėl pradėjo augti. Ir viskas kartojosi ratu: badavimas, salotos, savaitgaliais alkoholis iš nevilties. Susiimu – gaminu. Palūžtu – badauju. Ir taip iki kito pavasario“, – prisiminė žinoma moteris.
Ji teigė, kad 2022 metais vėl susiėmė ir pradėjo vėl laikytis keto mitybos, sportuoti su treneriu ir valgyti kelis kartus per dieną.
„Mačiau pokyčius, jaučiausi puikiai. Bet atėjo vasara, darbas tapo prioritetu, sportą mečiau, vėl viskas pradėjo suktis ratu.
Kelionė į Dubajų
Tada dar viena drama – netyčia likau be namų (čia dar kita istorija), prasidėjo depresija, vėl nevalgymas. Ir taip toliau. Ir galiausiai 2024 metais nusprendžiau viską mesti bei išvykti į Dubajų. Grįžusi iš Dubajaus patyriau tokią depresiją, kad net dabar sunku apie tai pasakoti. Vėl valgiau kartą per dieną, vėl salotos, vėl nesveikai daug dirbau, tiesiog ariau. Vėl problemos su skrandžiu, su sveikata. Kol nusprendžiau įkurti savo studiją.
Kas sekat mane seniau – matėt, kaip greitai ir intensyviai mes ją įrenginėjome. Tuo metu aš beveik nemiegojau, valgiau kartą per dieną ir daugiausia nesveiką maistą – kebabus, užsisakytą maistą. Ir net jo nesuvalgydavau iki galo, nes nebetilpdavo. Mano tėtis tai matė ir jam buvo šokas. Jis rėkdavo ant manęs, versdavo valgyti, pats darydavo pusryčius. Bet aš fiziškai negalėjau – vien pažiūrėjus į maistą ryte ar per pietus – pykindavo. Ir tada jis pasakė žodžius, kurie įsirėžė į atmintį: „Tu save žudai.“
Vieną dieną įrenginėjant studiją atsistojau ant svarstyklių ir aš tiesiog apsiverkiau. 120 kg. Aš netilpau į jokių savo drabužius. Tai buvo dugnas. Aš nenorėjau niekam rodytis, aš nenorėjau matyti senų pažįstamų, nes nenorėjau girdėti už nugaros „kokia stora“. Nesifotkinau, beveik nerodžiau savęs, slėpdavausi, dėdavau filtrus. Kartais man sakydavo: „Svarbu ne kaip atrodai, o kaip jautiesi“.
O mintyse išgirdus tokią frazę iš kitų man norėjosi tik numirti. Aš jaučiausi SIAUBINGAI“, – kalbėjo vizažistė.
Nusivylimas gydytojais
Ji pripažino, kad po daugybės apsilankymų pas gydytojus buvo itin jais nusivylusi.
„Po karantino buvau taip nusivylusi gydytojais, kad net nebenorėjau eiti pas juos pagalbos. Atrodė, kad niekam nerūpi, kodėl mano svoris auga, kodėl kūnas elgiasi taip, lyg kvėpuodama priaugčiau kilogramų. Buvau pavargusi nuo nesupratimo ir kaltinimų. Kol vieną dieną pas mane į studiją atėjo Katažina Zvonkuvienė. Ji žinojo visą mano istoriją ir nuolat sakydavo: „privalai valgyti!“ Ir ji ne tik rekomendavo man savo gydytoją – ji pati mane užrašė vizitui. Nes ji visą šią istoriją žinojo ir kiekvieną kartą atėjus pas mane pasidaryto makiažo klausdavo „tu šiandien valgei?“, mano atsakymas visada būdavo „ne“.
Atėjusi pas gydytoją išvardinau viską – kad valgydama sveikai aš vis tiek storėju. Pamačiau jos verdiktą – „nutukimas dėl kalorijų pertekliaus“.
Aš pasipiktinau. Kaip perteklius, jei dažnai valgau tik kartą per dieną? Jei net salotų porcijos neįveikiu? Tada atrodė, kad niekas manęs nesupras ir šįkart… Gavus tyrimų atsakymus, antro vizito metu aš jau patikslinau, kad valgau kartą per dieną.
Paaiškėjo problemos priežastis
Buvau net atsisiuntusi kalorijų skaičiavimo programėlę ir skaičiavau, ką ir kiek suvalgau per tą vieną kartą. Aš pati buvau šokiruota. Kokia aš kvaila. Kaip aš save suvariau. Ir tada ji pagaliau suprato. Per daugelį metų badavimo, nemigos, didelio darbo krūvio ir streso – aš taip smarkiai sulėtinau savo metabolizmą, kad per dieną suvartodavau tik apie 500–600 kalorijų. Ir būtent todėl, jei suvalgydavau ką nors kaloringesnio – priaugdavau svorio. Mano organizmas viską kaupė“, – pasakojo makiažo meistrė.
Tačiau tuomet beviltiškoje situacijoje pasirodė šviesa.
„Ji buvo pirmoji, kuri man viską sudėliojo į vietas. Paaiškino, kad dėl per mažo maisto kiekio organizmas sustojo: dėl to aš neidavau į tualetą, dėl to neturėdavau jėgų, dėl to priaugdavau svorio iš „oro“. Be to, tyrimai parodė, kad buvau ant ribos gauti diabetą. Per aukštas cukraus kiekis. O mano organizmas netoleravo miltų ir angliavandenių – dėl to jie man sukeldavo rėmenį ir pykinimą.
Gydytoja liepė man grįžti prie keto mitybos ir paversti ją ne dieta, o gyvenimo būdu. Miegoti bent 8 valandas, o ne 4 (būtent dėl to jau nebedirbsiu anksčiau nei 8:00). Mažinti darbo krūvį. Po truputį pratinti organizmą prie 2, vėliau 3 valgymų per dieną. Ir tik numetus pirmus kilogramus įtraukti sportą, nes su 120 kg sąnariams būtų pavojinga.
Ji mane atvedė į protą. Tik tada, po tiek metų kančių, supratau – ką dariau ne taip. Aš valgiau netinkamą man maistą. Aš valgiau per mažai.
Aš neturėjau pakankamai maistinių medžiagų. Ir pagaliau supratau vieną dalyką: Aš turiu valgyti“, – dalijosi vizažistė.
Ji teigė, kad jau nuo gegužės laikosi jos nurodymų ir pasiekė puikių rezultatų.
„Šiandien esu numetusi – beveik 15 kg. (Šiandien sveriu 105,5 kg.) Po truputį įtraukiau sportą. Valgau bent 2 kartus per dieną (pusryčiams dar nesu pasiruošusi, bet tikiu, kad greitai galėsiu). Ir pagaliau – eiti į tualetą man tapo normalu kasdien. Tai skamba paprastai, bet man tai – stebuklas“, – pripažino vizažistė.
Noras įkvėpti kitus
Ji teigė, kad savo pasakojimu nori įkvėpti tuos, kurie susiduria su panašiomis problemomis.
„Aš tikiu, kad yra daugiau tokių žmonių kaip aš. Todėl ir pasakoju šią istoriją – kad jūs nedarytumėte mano klaidų. Neverskite savęs badauti. Neapkęsti savęs. Nekankinkite organizmo ir neignoruokite jo signalų. Valgyti – normalu. Ilsėtis – būtina. Rūpintis savimi – ne silpnumas, o vienintelė išeitis. Jei mano istorija padės bent vienam žmogui sustoti ir pagalvoti – vadinasi, visa ši kova nebuvo veltui. Ir žinote, ką dabar, PAGALIAU supratau? Aš nebenoriu būti liekna, sudžiūvusi. Aš visa tai dabar darau jau be tikslo sulieknėti. Aš pirmą kartą gyvenime noriu būti SVEIKA! Jei mano kūnas linkęs į raumeningumą, na ir gerai, būsiu „kačiokas“. Man nebereikia sudžiūvusio kūno, man reikia sveiko kūno, geros laikysenos, ištvermės ir tvirtumo!
Aš pirmą kartą gyvenime nustojau galvoti apie svorį, aišku, mane džiugina rezultatai, bet man dabar svarbiausia nebe tai.
Aš noriu sveikai valgyti, sportuoti, puikiai jaustis, noriu nebepavargti vien tik palipus laiptais. Aš noriu nepavargti po 1 klientės, nenumirti po 3. Aš noriu tiesiog gyventi ir džiaugtis tuo ką turiu!
Aš žinau, kad tokių kaip aš yra ne viena ir ne vienas. Galbūt ką nors šita istorija motyvuos. O galbūt kam nors taps pastūmėjimu pagaliau atsibusti ir sustoti kankinti savo kūną“, – savo ilgą istoriją užbaigė G.Kartanovič.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
