– Kada kelionė tampa ne tiesiog įdomia, o tikrąja gyvenimo kelione? Koks esminis skirtumas?
– Man kelionė tampa gyvenimo tada, kai ji išeina už mano komforto zonos ribų arba… finansinių ribų taip pat, bet tiesiog tai būna viena svajonių kažką naujo patirti, išbandyti ir pažiūrėti – o kaip tokia kelionė atrodo iš tiesų? Kai iš tokios kelionės grįžtu jau truputį kitoks, nei išvykau – ne su daugiau nuotraukų telefone, o su daugiau minčių galvoje, įspūdžių ir suvokimo apie mus supantį pasaulį.
Įdomi kelionė gali būti puikiai suplanuota: apsistojimas gražiame viešbutyje, smagios pramogos, nuostabus oras ar skanus maistas. Gyvenimo kelionė dažnai turi išskirtinumą, kurį nori patirti tik saujelė žmonių – tai gali būti atšiauri gamta, labai tolimas atstumas, kitokia kultūra ar labai stiprus emocinis momentas.
Pavyzdžiui, kai esi Antarktidoje ir supranti, kad aplink tave tik ledas, vanduo ir pingvinai, o artimiausias miestas, kur gyvena žmonės, yra už tūkstančių kilometrų. Arba kai Maldyvuose vandens lėktuvu leidiesi į privačią atokią salą ir suvoki, kad pasaulyje dar yra vietų, kurios priverčia išsižioti.
Gyvenimo kelionė gali pakeisti tavo pasaulio suvokimą, priversti pamiršti rutiną namuose, darbus ir sustoti. Taip pat dažnai tai būna svajonė, kurią galbūt ilgai brandinai ir pagaliau tau pavyko!
– Kiek tokių kelionių Tavo bagaže?
– Tokių kelionių kol kas galėčiau suskaičiuoti tik ant vienos rankos pirštų. Paskutinioji – Antarktida – tikrai patenka į sąrašą. Kelionė prabangiu traukiniu per Andų kalnus Pietų Amerikoje atėmė žadą ir privertė iš naujo įsimylėti keliones traukiniais. Safaris Kenijoje, Masai Mara nacionaliniame parke, nakvynė kokybiškai įrengtose palapinėse apsupty liūtų riaumojimų, begemotų peštynių garsų ir hienų cypimo irgi įsimins visam gyvenimui!
O kur dar išskirtinė nakvynė ledo viešbutyje Norvegijos šiaurėje, kurioje tuo metu buvo amžina poliarinė naktis…
Šiandien pačia ypatingiausia gyvenimo kelione laikau ekspediciją į Antarktidą. Tačiau mėgstu sakyti, kad geriausia gyvenimo kelionė manęs dar tik laukia. Juk jeigu jau visos būtų įvykusios, būtų šiek tiek liūdna.
– Kiek gyvenimo kelionės yra apie vidinį augimą – ar keliavai žinodamas tiksliai ten, kad ji tokia bus ar jos tapdavo tokiomis netikėtai, nes nuolat keliauji ir natūralu, kad kažkuri iš jų tokia gali tapti?
– Jeigu atvirai, tai keliavimo pradžioje naujos lankomos šalys tebuvo varnelės pasaulio žemėlapyje. Buvo noras pamatyti kuo daugiau, aplankyti kuo daugiau šalių ir visa tai padaryti kuo greičiau. Šiandien nesuprantu, kodėl taip skubėjau (šypsosi, aut. pastaba). Tuo pačiu turbūt tai buvo ir normalu, ypač kai dirbi turizmo srityje, nes kelionės yra ir darbas, ir pomėgis. Tad tuo metu kelionės buvo daugiau kiekybinės, nei kokybiškos.
Vėliau atsirado etapas, kai supratau, kad naujos varnelės žemėlapyje nebėra taip svarbu. Gali būti buvęs 60 ar 80 šalių, bet vis tiek jaustis, kad kažko trūksta. Tai pajutęs pradėjau ieškoti ne naujos šalies, o kažko neįprasto, nepatirto, išskirtinio.
Tad gyvenimo kelionės man atsirado tada, kai nustojau žiūrėti, kur dar nesu lankęsis, bet pradėjau galvoti, ką naujo norėčiau patirti. Pirmą kartą skridau sraigtasparniu. Nelengva buvo atsisveikinti su keliais šimtais eurų, nes taupiau tuos kelionės pinigus netrumpai. Bet iki šiol šį skrydį prisimenu ir visai nesigailiu, kad pinigus leidžiu įspūdžiams, o ne daiktams, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų.
Taip prasidėjo etapas, kai jau buvau labai daug pasaulio išmaišęs, bet iki galo nesupratau, kas man būtų tikroji gyvenimo kelionė. Gal net sąmoningai jos ieškojau. Norėjau patirti kažką, kas sukrėstų, sustabdytų, išjudintų. Ir tam nereikia labai didelių pinigų. Viena iš savo gyvenimo kelionių pavadinčiau ir pirmą apsilankymą Indijoje, kuomet pamatęs, kaip žmonės gyvena ir vis tiek labai džiaugiasi gyvenimu, įžnybiau ir sau – gana skųstis savuoju! Tad dabar kelionės man yra apie patirtis, bet ne apie dar vieną naują aplankytą vietą.
– Kaip pastebi iš kitų keliaujančių, sakančių, kad štai čia buvo jų gyvenimo kelionė: ar jie renkasi konkrečias vietas, o galbūt tuo metu „ant bangos“ esančias kryptis, ar jos dažniau tokios tampa spontaniškai, nes susijusios su kažkokiu išskirtiniu įvykiu, tokiu kaip povestuvinės kelionės ar pirmąja tolimesne kelione?
– Pastebiu, kad gyvenimo kelionė kiekvieną ištinka labai skirtingai. Kartais tai būna ikoniška, išskirtinė, bangi kryptis – Antarktida, kopimas į Everestą, prabangus poilsis namelyje ant vandens ar išskirtinis kruizas. Pamenu savo paties pradžią – pirmoji išvyka į egzotinį kraštą – Filipinus – man ji tapo gyvenimo kelione. Ne todėl, kad tai buvo kažkas išskirtinio. Anaiptol – gyvenome pigiausiuose svečių namuose, nameliuose „ant vištos kojelės“. Svarbia ji tapo todėl, kad tai buvo pirma tokia tolima išvyka, o jos metu viskas buvo kitaip nei iki tol – kita kultūra, naujos patirtys.
Tad keliautojams labai dažnai gyvenimo kelione tampa pirmoji tolima išvyka arba povestuvinė kelionė. Būna klientai jaunavedžiai laišku mane jau net įpareigoja – sako norintys, kad tai būtų įspūdingiausia jų gyvenimo kelionė. Aš šypteliu ir labai nuoširdžiai jiems linkiu, kad ir po šios turėtų dar įspūdingesnių, dar prasmingesnių kelionių kartu.
O kartais viskas įvyksta spontaniškai. Maldyvuose, lydėdamas grupę, padėjau jaunuoliui pasipiršti savo mylimajai. Emocijų buvo labai daug. Ji, ištarusi „taip“, iš karto sušuko: „Va čia tai kelionė!“ Ir supratau – įsimins ją visam gyvenimui.
– Papasakok apie ekspediciją į Antarktidą, kuri daug kam atrodo gyvenimo kelionė. Kaip šiandien ją vertini?
– Tai yra neįtikėtino įspūdingumo kelionė, po kurios praėjus keliems mėnesiams vis dar nežinau, ką atsakyti manęs klausiantiems žmonėms, kokia yra kita mano svajonių kryptis? Tiesiog dar nesugalvojau! Ką įspūdingesnio pasaulyje dar rasti? Gal nebent užsimanyti į Šiaurės ašigalį? Be jokios abejonės, laimingas kiekvienas, turintis galimybę Antarktidą patirti ir pamatyti. Iš arti stebėti pingvinų gyvenimą buvo mano dar viena svajonė ir ji išsipildė su kaupu. Jie tokie juokingi ir mieli, kad atrodė galėčiau ten nieko neveikti, o tik stebėti jų kasdienybę.
– Kelionė prabangiuoju traukiniu per Andus buvo daugiau komforto malonumas, ar naujas būdas pažinti šalį?
– Pradėkime nuo to, kad tai buvo mano pirmas kartas bandant miegoti ant traukinio bėgių. Keistas, bet labai įdomus jausmas – gulėti savo lovoje, jausti lengvą judesį, taip pat ir girdėti bėgių dundesį, kuriam nuslopinti padeda ausų kištukai. Įdomu buvo pro langą stebėti kaimo žmonių gyvenimą Andų kalnuose. Esmė nebuvo tik komforte, nors aptarnavimas, maistas ir dėmesys detalėms tame traukinyje – aukščiausio lygio. Labiau tai buvo visiškai naujas būdas pažinti šalį, kurio nesu patyręs anksčiau. Važiavome per vietas, kurių automobiliu tiesiog nepasiektum.
Per tas tris dienas kiekvienas momentas buvo apgalvotas. Nuolat jautiesi maloniai nustebinamas – tarsi kažkas vis pagalvoja vienu žingsniu į priekį. Pavyzdžiui, pirmą kartą gyvenime stebėjau žvaigždes su gido pasakojimais, pasitikau saulę prie aukščiausio pasaulyje ežero. Pirmą kartą gėriau kakavą keturių kilometrų aukštyje vasaros viduryje, žiūrėdamas į snieguotas kalnų viršūnes. Be abejonės, visa tai kartočiau!
– Ką šiandien įtrauktum į savo gyvenimo kelionių sąrašą, nors prieš kokius dešimt metų apie jas net nesvarstei?
– Noriu nukeliauti į Galapagus ar kitą atšiaurų salyną, kuriame apsilanko ne itin daug turistų. Noriu atrasti vis dar neturistinių vietų ir, nors, aišku, kad suprantu, tai padaryti labai sunku, bet norėčiau jas parodyti kitiems keliones mėgstantiems lietuviams.
Taip pat noriu į Grenlandiją ir į Arktį bei pamatyti baltąją mešką. Žinau, kad tikimybė ją pamatyti yra nedidelė, bet jei ir nepavyks – turėsiu priežastį grįžti!
Apie šias kryptis nesvarsčiau net ir prieš kelerius metus. Šaltis tikrai buvo ne man. Vykti ten, kur sninga ir pučia šiaurinis vėjas man niekaip nesitapatino su atostogomis, kurių reikėtų laukti. Atostogos ir kelionės man asocijavosi su pasvirusiomis palmėmis, šiltu vandenynu ir smėlėta pakrante su kokteiliu rankoje kažkur pasislėpus pavėsyje (šypsosi, aut. pastaba).
Dabar, daugiau pakeliavus po pasaulį, matau, kad įspūdingiausios ir labiausiai žavinčios mane vietos yra būtent ten, kur reikia žieminės striukės, tad, panašu, kad ją dėvėsiu daug dažniau! Nuoširdžiai linkiu visiems atrasti savo ypatingas vietas, apie kurias, kaip ir aš, galbūt net nepagalvojote, bet kurios taps pačiomis tikriausiomis gyvenimo kelionėmis.
Straipsnio autorė Vaiva Arnašė.
Lukas Starkus – Citata.lt portalo autorius ir turinio kūrėjas, besidomintis literatūra, filosofija bei žmogaus vidinio pasaulio atradimais. Jo tikslas – dalintis įkvepiančiomis mintimis, kurios padeda sustoti, apmąstyti ir atrasti prasmingesnį požiūrį į kasdienybę. Siekia, kad citata.lt taptų vieta, kur kiekvienas skaitytojas galėtų rasti žodžius, atspindinčius jo patirtis, lūkesčius ar vidinius ieškojimus.
